Tags

, , , , , , , , , ,


Šiaip, jei ne žmona, tai būčiau nėjęs į šį filmą. Katastrofos mano žmonos mėgstamaiausias žanras. O aš tai nelabai mėgstu šį žanrą. Na, bet vis tiek nieko geresnio šį savaitgalį kino teatruose nerodė, tai ir nuėjom pažiūrėti.

Žemės drebėjimas / The Earthquake / Zemletryasenie / Землетрясение (2016):

zemletryasenie

Rež.: Sarik Andreasyan
Vaidina: Konstantin Lavronenko, Mariya Mironova, Viktor Stepanyan, Tatev Ovakimyan, Michael Poghosian ir kt.

Įžanga. Įžanga kaip ir neturi nieko bendro su filmu, bet su įspūdžiu turi. Žodžiu, nusiperkam bilietus, kad būtume vieni eilėje, salė didelė, tikimybė, kad dar kas pirks šalia mūsų ir dar taip arti, praktiškai pirmosiose eilėse, maža. Aišku, kai būna daug žiūrovų, tai koks skirtumas, bet jei nedaug, tai vis tiek maloniau sėdėti atskirai. Sėdim, laukiam, jau rodo anonsus, kaip ir planavom vieni eilėje, nes žmonių tikrai ne per daugiausia. Ten aukštai tai yra, bet priekinės eilės tuščios, mes pirmieji ir sėdim. Per anonsus įeina į salę du vyrai ir į mūsų eilę, na, aš tokiais atvejais nesėdu į savo vietą, palieku bent vieną laisvą vietą, juk vis tiek laisva, bet ne, šitie ateina ir atsisėda šalia manęs. Na, galvoju, tiek jau to, nieko čia tokio, juk tam ir yra kino teatras. Bet staiga iš jų tvoskia dvokas, alkoholio. Fu, kaip smirda. Sėdžiu ir galvoju, ar mums persikelti per kelias kėdes ar ką, bet ir kažkaip nesąmonė, mes atėjom pirmi, atsisėdom į savo vietas, ko čia dabar turim kilnotis. Dar pasvarstau, nors ir smirdi, bet, pagalvoju, jog įmanoma iškentėti, būna ir blogiau, bet manęs nepastumdys, o jei jau bus labai blogai, tada persikelsim į kitą vietą.

Abu išsitraukia telefonus ir pradeda susirašinėti SMS’ais. Na, jo, galvoju, to tai nepakęsiu, bet kol kas anonsai, tai tyliu. Baigiasi anonsai, vienas išsijungia pats, o kitą jo sėbras priverčia išjungti. Bent tiek gerai. Aha, pasirodo – ruskiai. Na, jo, galvoju, tik ruskiai gali girti į kino teatrą ateiti.

Po kokių 10 minučių tas ruskis šalia manęs pakyla ir ilgai ieško išėjimo iš salės, nes matyt į tuliką užsimanė. Ot, kad taip jo atgal neįleistų. Deja, bet įleidžia. Na, bent gerumas, kad smarvė sumažėjo. Iškęsiu dabar iki filmo pabaigos.

Pradedam žiūrėti. Tas ruskis, kur šalia manęs, palinksta ir klausia manęs:

-A možno vas sprosit?

Ne, nu, filmas vyksta, aš noriu žiūrėti, o jam čia užėjo noras pakalbėti. Bet su girtu tik įeik į konfliktą, tai viso filmo nepamatysiu. Linkteliu galva:

-Možna.

-A ty uže žyl kogda eti sobytije byli?

-Da, uže žil, – taip tikriausiai su ‘i’ ir pasakiau, lietuviškas akcentas nugali, nors ir žinau, kad reikia sakyti tokią rusiška yy, bet žinojimas viena, o realybė kita. Ir jau džiaugiuosiu, kad lengvas klausimas buvo ir dabar atstos. Bet nea, aišku, kad taip lengvai neatstos.

-A gde ty byl togda?

Na, jau ne, jei pradėsiu kalbėtis, tai visą filmą prakalbėsim.

-Prostite, no ja chočiu film smotret, – mandagiai, bet su aiškiu susierzinimu balse atsakau. Tipo, pajusk, kad aš ir galiu pratrūkti ir tada dar pažiūrėsim, kas daugiau galių turi.

-Nu, da, konečno, vtom to i delo, – pradeda jis burbuliuoti.

Nelabai suprantu kuo čia aš dėtas, bet ir nesigilinu. Aišku, galėčiau aiškinti, kad tuo metu buvau mažas vaikas, bet tragedija buvo tokia baisi, kad nors ir mažas buvau prisimenu reportažus su šimtais karstų, ir šimtais mažų, vaikiškų, karstelių. O ir šiaip, pavyzdžiui ir dabar, jei įvyktu tokia nelaimė, juk nevažiuočiau aš gelbėti. Ką aš žinau kodėl? Pirma turiu savo šeimą, reikia ja rūpintis. Antra, neturiu aš nei žinių, nei sugebėjimų, nei jėgų blokus tamptyti.

O tą ruskį toks įspūdis, kad aš kažkuo užgavau. Jis pradeda burbuliuoti, kad čia mes nieko nesuprantam, kad salėje šaiposi iš nelaimės (na, aš tai girdėjau dauguma siubčiojo nosimis, tipo, verkė, bet nesileidžiu į ginčus).

Sėdžiu ir nežinau, ką daryti. Filmą žiūrėti trukdo. Bet jei pradėsiu su juo ginčytis ar auklėti, tai tikrai bus šakės, net iki muštynių daeisim, tai filmo tikrai nepažiūrėsiu, o taip nors ir su trūkdymais, bet vis tiek matau.

Dar daugiau, išsitraukia butelį ir pradeda gerti. Dar ten barška tarška zakusono ieško. Čia jis ką degtinę geria? Joma jo. Reik policiją iškviesti, kad ruskiai kino teatre degtinę geria. Bet vėl galvoju, atvažiuos, aišku į kino salę neis, kino niekas nesutabdys, ir vėl kaip bežiūrėsi tik aš vienas ir nukentėsiu. Vėl gaunasi, kad aš nepamatysiu filmo. Bet tai kaip bus, prisigers, tai tikrai geruoju nesibaigs, aš juk šalia sėdžiu, prie ko jam dar kabinėtis. Girdžiu kaip sako:

-Žal vodki niprinios.

Ai, tai visgi ne degtinę geria, gerai, kad neiškviečiau policijos. Nors už pasirodymą girtam viešoje vietoje galima būtų supakuoti ir leisti mums ramiai filmą žiūrėti. Bet kol vyks visa supakavimo operacija, tai aš pusę filmo pražiūrėsiu. Nieks gi nestabdys filmo, nes tvarkaraštis gi, po to kitas filmas eina. Ir nežinau, kaip tokiu atveju elgtis.

Dar kažką paburbuliuoja, kad litovci juk irgi tada Armėnijai padėjo, susirenka šmutkes ir išeina iš kino salės. Ačiū Dievui. Filmas dar net neįpusėjo, tai galėsiu dabar ramiai žiūrėti.

Taigi apie patį filmą. Filmas paremtas tikrais įvykiais apie 1988 metų žemės drebėjimą Armėnijoje, kuris nusinešė daug gyvybių, daug sužeistų, be gyvenamos vietos liko apie pusę milijono žmonių. Žodžiu, tikrai milžiniška katastrofa, visas pasaulis tada užjautė Armėniją ir visas pasaulis jai padėjo.

Į įvykius įpinta ir draminių pavienių žmonių istorijų. Pradžia tai iš vis tokia. Armėnija, keliu važiuoja jauna šeima su vaikučiais, avarija. Ne, nu galvoju, taigi filmas ne apie avariją, o apie žemės drebėjimą. Bet pasirodo čia sugalvota savotiška istorija. Tą avarijos kaltininką nuteisia 8 metams kalėti ir jis grįžta pas savo šeimą ir vaikučius kaip tik tą dieną, ne, ne dieną, o tą minutę, kai įvyksta žemės drebėjimas, ta scena, kai jis skrenda lėktuvu virš miesto ir mato kaip griūva miestas, man pati geriausi filme. Na, o jo be visa ko laukia vienintelis iš tos avarijos šeimos išgyvenęs vaikinukas, dabar jau suaugęs vyras, kuris laukia jo atvykstant, kad galėtų atkerštyti. Dar čia įsipina jį užauginęs trečios eilės pusbrolis. Ir matom, kas lieka žmonėmis, o kas nusirita į visiškas padugnes.

Dar kita istorija. Tėvas išsižadėjo dukros, nes jai užstatė vaiką be sutuoktuvių, nors tas vyras ir labai myli jo dukrą. Ir po to aiškėja, kas geras, kas ne, kas žmoniškas, ir kaip sako: Dieve, kodėl tu man taip viską skausmingai parodai.

Dar patiko pati pabaiga. Viename kadre rodo tikras nuotraukas iš to laiko ir šalia rodo, kaip pagal jas buvo nufilmuota šiame filme.

O šiaip sunku vertinti šį filmą. Aš nežinau, ar vaidyba lėkštoka, ar koks operatoriaus darbas nevykęs, ar įgarsinimas ne koks, ar net scenarijus keistas, bet kažkas ne taip šiame filme. Na, dėl scenarijaus. Kaip ir sakau, labai daug dokumentikos. Ir kartais žiūri ir atrodo, kad tai dokumentinis filmas, bent jau dokumentikos stiliaus ir galvoji, ok, gal ir nebloga idėja, bet čia pat filmą nutraukia tos konkrečių žmonių dramatinės istorijos, kurios vėl persipina su dokumentika ir nebesupranti ar čia draminio stiliaus, ar dokumentinio. Ir įgarsinimas. Ten buvo keletas vietų, kad užrėks, o taip garsiai, bet kažkaip ne vietoje, nenaturaliai. O kas blogiausia, tai man mano manymu – muzika. Mano manymu, jei būtų gerai padirbėta ties muzika, tai filmo efektingumą galima būtų pakelti kelis kartus, o dabar kelis kartus net pagalvojau, o čia dabar kas? Toks dramatinis momentas, o muzika tokia tiurli tiurli.

zemletryasenie-2 zemletryasenie-3 zemletryasenie-4 zemletryasenie-5 zemletryasenie-6

Vertinu 7. Jei ne filmo aktualumas, o vertinčiau tik techninę pusę, tai būtų dar mažiau. Bet pats įvykis toks, kad reiktų vertinti 10 balų, tai bendrai sudėjus ir gaunasi 7. O gal tie ruskiai filmo pradžioje sugadino nuotaiką ir pusę filmo buvo žiūrėta su bloga nuotaika. O gal katastrofų filmai ne man. Ai, žmonai tai labai patiko filmas. Šiaip jautrus filmas, ašarėlę nubraukiau ir aš, ir mano žmona ir tikriausiai visi salėje, kiek girdėjau.

Advertisements