Na ok. Po ilgos “kūrybinės” krizės vėl pažiūrėjau gerą kiną. Aišku, Antanas L. š… nerekomenduoja. Taigi kai tik mano psichologinė būsena leido iš kart ėmiausi Antano L. 10/10 įvertinto filmo. Kadangi apie pokario Lenkiją, tai man priminė filmą Ida. Tik Ida labai filosofinis ir paprastai darbo liaudžiai, kaip aš, yra sunkiai suprantamas, o šis nors ir neša gilią filosofinę mintį, bet ji nėra taip giliai paslėpta, todėl man žiūrėjosi lengviau. Bet lengviau tik dėl to, kad suprasti lengviau. Visiškai ne lengviau dėl parodytų įvykių. Įvykiai tokie šokiruojantys, kad aš sakau, jog nėra reikalo kurti siaubo filmų, kai tokie siaubai vyksta realiame gyvenime. Ai, taip, filmas paremtas tikrais įvykiais.
Nekaltos / Les Innocentes / The Innocents (2016):
Rež.: Anne Fontaine
Vaidina: Lou de Laâge, Agata Buzek, Agata Kulesza ir kt.
Trumpai scenarijus. Ką tik pasibaigė Antrasis pasaulinis karas. Prancūzų medikų misija gydo savo tautiečius Lenkijoje. Hmz. Nežinojau tokio istorinio fakto, kad prancūzų misijos buvo Lenkijoje. Na, bet čia ne apie tai. Į vieną prancūzų gydytoją kreipiasi pagalbos lenkaitė vienuolė. Reikia konfidencialiai (dėl to ir kreipėsi į prancūzus) išgelbėti žmogui gyvybę. Gydytoja nenoromis atvyksta į vienuolyną. Ir čia aiškėja visas karo siaubas. Prievartautos vokiečių, o vėliau rusų – vienuolės, beveik visos, yra nėščios. Na, jei senesnė tai serga kokiu sifiliu.
Va. Taip va. Vienuolės. Nėščios. Drama. Tikėjimo. Žmoniškumo. Net vienuolyno vyresniosios.
Filme, kažkaip paminėta, kad buvo prievartauta vokiečių fašistų, nors vėliau jau labiau aiškina, kad rusų. O tie mūsų vietiniai “lenkai” su Tomaševskiu priešakyje balsuoja rinkimuose už rusus. Durneliai ar kas jiems yra? Lenkai, na, pažiūrėkit gi savo istorinius filmus.
Net neturiu žodžių ką rašyti. Ir baisus ir gražus filmas. Tiesiog – 10/10.
ATF dienoraštis 
Nu čia šitie, vietiniai lenkai, tai nesuprasi kas jų galvose. Per kiekvieną “pergalės” dieną mano viena pažįstama lenkė vis į darbą su koloradke ateina, nes tipo jos senelis kare dalyvavo. Bet vat visokius įvykius, kaip Katynės žudynės ji pamiršta… Lenkas Lenkijoje ir lenkas Lietuvoje – du skirtingi individai, kuriuos sieja tik kalba.
LikeLike
Na, jo tikrai jie kažkokie keisti. Ypač kiekvieną kartą aš prisimenu kaip Antrasis pasaulinis karas prasidėjo. Vokiečiai puola. Lenkai bando gintis, sunkiai gaunasi. Ir čia rusai iš nugaros kaip tvoja lenkams ir damuša galutinai. Praktiškai, gulintį suspardo. Gražus rusų poelgis. Kaip visada. Ir lenkai už tai juos myli. Na, kažin ar tikrieji lenkai taip myli. Mūsiškiai – tuteišiai.
Dar apie kiną. Mačiau Ramūno trumpą pasisakymą apie šį filmą. Na, pasisakymas gal ir ilgas, aš mačiau tik trumpą ištrauką iš jo. Labai įdomiai pamatė. Lyg filme parodoma, kaip religinę įtaką mūsų visuomenėje pakeitė komunistinė įtaka. Oho. Aš tai visai kitaip šį momentą pamačiau.
Aš tai pamačiau, kad Dievas veikia per žmones. Nesvarbu ar tai tikintis žmogus, ar netikintis. Jei tai doras žmogus, tai gali padėti žmonėms nors ir nėra tikintis. Ir atvirkščiai. Nors ta vienuolyno vyresnioji ir giliai tikinti, bet jos veiksmai išnešant vaikus į šaltį ir paliekant prie kryžiaus galima sakyti sušalimui labai jau abejotini žmoniškumo moralės prasme. O prancūzė daktarė nors ir ateistė bet rizikuodama savo gyvybe ir karjera gelbėjo vaikus ir vienuoles. Taip paminima, jog jos tėvai buvo komunistai. Bet lyg kiek surptau ji tai ne. Ne kartą buvo pasakyta, kad ji nevaikšto į jokius komunistinius susirinkimus ir šiaip jau nėra ji tokia. Net pas komunistus vaikas gali išaugti doras. Dievo veikimas didis. Dievas myli visus. Ir kviečia visus meilei. Ir tikinčius ir ne. Tik vieni išgirsta tą kvietimą ir atsiduoda. O kiti, nors ir tikintys, yra kurti ir negirdi. Beje, ir ta gydytoja išreiškia abejones savo ateizmus. Galima sakyti, jog ji agnostikė. Net tokioje sudėtingoje situacijoje, baisioje, kai atrodo, o kur gi Dievas buvo per šiuos baisumus, kai net tikinčios vienuolės suabejoja Dievu, ji suabejoja jo nebuvimu.
Man kažkaip labiau pasirodė, kad tai apie žmoniškumą, o ne komunizmo mąstymo pergalę. Nors ką aš žinau.
Man dar viena vieta įdomi pasirodė. Kai tą pranzūzaitę sustabdo rusai ir ruošiasi išprievartauti. Staiga pasirodo rusų karininkas ir nutraukia kareivukų orgiją, išgelbėja gydytoją. Įdomiai čia.
Beje, Krikščioniškas kino klubas kviečia šį filmą pažiūrėti:
https://www.facebook.com/events/1797996603815690/
Aš tikriausiai negalėsiu nueiti. Kaip gaila. Apsiverksiu tuoj. Na, filmą aš jau mačiau. Bet išgirsti specų komentarų labai norėčiau.
LikeLike
Dar prirašysiu. Gavau papildomos informacijos. Mano autoritetas apie šį filmą atsiliepė kaip apie pseudoistorinį. Kai sužinojau, tai labai nustebau, o dabar sužinojau, kodėl jis taip atsiliepė.
Pirminis filmo scenarijus buvo visai kitoks, režisierė (ateistė) nemažai pakeitė. Tie pakeitimai lyg ir skirti dramatizuoti situaciją, bet šiaip žiūrint jie ne tik dramatizuoja, bet ir šiek tiek palenkia viską į visai kitą pusę.
Realybėje tos gydytojos prototipas nelabai buvo komunistė. Taigi iš principo keistas režisierės noras komunistines idėjas parodyti iš teigiamos pusės.
Ir svarbiausia: išgalvojo tą dalį, kur vienuolyno vyresnioji išneša vaikus į mišką sušalimui. Tai irgi visiškai pakeičia rakursą. Nes iš tikrųjų labai sunkiai įsivaizduojama situacija, kad taip galėtų būti.
Taigi režisierė sumenkino vienuoles (tikinčius) ir išaukštino komunistus (ateistus, o ne gydytojus).
Iš principo dramatizavimo prasme taip galima, tik tada ir gaunasi pseudoistorinis, o nebe istorinis.
LikeLike