Tags

, ,


Sugalvojo žmona, kad jai būtinai reikia gražių šakų. Ok. Važiuojam kur į miškelį.

– Žinai, važiuojam ten už Pilaitės,- siūlo žmona.

-Kur kur?- nustembu. 

-Na, ten kur važiuodavome dulkintis. 

-Ach. Ten. Man patinka tavo minčių eiga. Tai gal per tą patį ir pasimylėsim?

-Ne, – neaiškiai numykia žmona ir aš suprantu, kad nors ir neturim laiko, bet visai ji nieko prieš būtų.

Tik įvažiuojam į Pilaitę ir man nei iš šio pradeda skaudėti galvą. Smarkiai taip. Tvinkčioja.

-Oi. Sorry, su pasimylėjimu nesigaus. Taip galvą įsiskaudėjo.

Atvažiuojame. Randam nuošalesnę vietą. Šiaip ar taip šakas pjausim, nepatogu prie visų. Pastatau mašiną. Einam per pievą. Ideali vieta pasimylėti. Atokiau nuo kelio. Dar ir krūmokšiniai užstoja. Tiesa, visada automobilyje džigu džigu darydavome, nes kitaip uodai sukandžiotų juodai. Bet dabar ruduo. Nėra jau. O diena tai šilta. O gal visgi greituką. Ui, ne galva sutvinkčioja smarkiau. Tiek to.

Nusipjaunam kelias šakas. Ir atgal link mašinos. Skubam. Dar darbo daug šiandien. Lyg kažkas per žandą nubėgo. Čiupt. Ne. Nieko. Einam toliau. Čiupt. Pagavau. Erkė. Hrrrr… Per tas durnas šakas vos encefalitu ar Laimo liga neapsikrėčiau.

Išeinam iš pievos. Apžiūriu žmoną. Ne nėra ant jos. Apsižiūriu pats. Irgi nėra daugiau.

Išvažiuojant iš Pilaitės pajuntu, kad galvos skausmas praeina. Nieko sau. Jei ne tas galvos skausmas, tai būčiau pievoje be jausmų išorei praleidęs ne mažą laiko tarpą, nors ir greituką būtume darę. Ir dar su prakaito viliojančiais kvapais. Tai erkių būtume prisirinkę šimtą. Ir būtų spėjusios įsisiurbti ir dar kai kraujas kaip srovė šniokščia pro kraujagysles. Gerai, kad ta galva įsiskaudėjo.

Ženklai…

Advertisements