Tags

, , , , ,


Toliau pildau savo išsilavinimo trūkumus. Pats stebiuosi, kad tiek daug jaunystėje skaičiau, o dabar kai pažiūriu, tai tiek daug klasikos ir neperskaičiau. Gal jaunystė – kvailystė, tipo, klasika neįdomu. Na, bent tikrai dabar žinau, kad tikrai kvailystė buvo neskaityti klasikos. Nors kaip pažiūrėsi. Už tai dabar turiu galimybę apturėti tokį malonumą. Dostojevskio “Broliai Karamazovai” taip sužavėjo, kad aš vėl bijojau imtis jo kito kūrinio, kad netyčia nesugadintų to įspūdžio. Na, bet jau praėjo kuris laikas, jau galima bandyti. Kiek supratau, tai “Broliai Karamazovai” labiau vertinami kritikų, o šiaip liaudyje populiariausias Dostojevskio kūrinys yra “Nusikaltimas ir bausmė”. Ok, bandysiu jo populiariausią kūrinį skaityti.

nusikaltimas_ir_bausme

Pradžia labai sunki. Labai niūri. Net baisi sakyčiau. Na, taip. Laukiam nusikaltimo. Ir Dostojevskis meistriškai sukuria blogio laukimo atmosferą. Pats Raskolnikovo skurdas ir vos ne kad pamišimas. Jo sesers istorija. Sugėrovo, to sugėrovo žmonos sergančios džiova, alkanų vaikučių ir jo dukters – prostitutės istorija. Net gatvėje sutikta girta tikriausiai išprievartauta mergaitė. Siaubas. Neišgalėjau toliau skaityti. Numečiau. Pora mėnesių padariau pertrauką. Kai vėl nusiteikiau, grįžau prie skaitymo. Nusikaltimas įvyko pakankamai greitai, po jo prasidėjo – bausmė. Bausmė prasidėjo greitai, teko užmušti ne tik senutę, bet ir jos netikrą seserį. O tada Dostojevskis savo stiliumi pradėjo megzti visą dvasinių kančių istoriją. Įdomu, ar visi nusikaltėliai išgyvena ką nors panašaus. Man atrodo, kad taip tik senų senovėje buvo. Dabar žmonės išsigimė ant tiek, kad po nusikaltimo nejaučia nieko panašaus į tai ką jautė Raskolnikovas.

Vienu metu visas tas siaubas pasiekė tokią kulminaciją, kad man net šiurpas per nugarą pradėjo bėgioti. Nereikia jokių siaubo filmo. Čia tai siaubas. Ir vėl banga atslūgsta, Raskolnikovas vėl atranda gyvenimą, vėl kažkokį grožį ir prasmę pamato. Bet neilgam. Kokiai valandai, ir vėl gyvenimo įvykiai bloškia jį atgal į pragarą šioje žemėje. Oho, dar knygos net neįpūsėjau, o bausmė man atrodo siaubinga. Kas bus toliau?

Paradžioje Dostojevkis šį romaną norėjo pavadinti “Girtuoklėliai”. Ačiū, Dievui, kad taip nepavadino. Vėliau norėjo pavadinti „Psichologinė nusikaltimo reikšmė. Jau geriau, bet dabartinis “Nusikaltimas ir bausmė” – pats geriausias.

Kažkaip sunkiai man einasi rašyti įspūdžius po šios knygos. Gal dėl to, kad kai ieškojau knygos paveiksliuko, netyčia radau labai fainą aprašymą tokio Dariaus. Būtent taip ir parašyta – Darius. Gal dėl to, kad tai neprofesianalus kritikas, bet labai taikliai ir papratsai viską aprašė. Aš būsiu toks naglas ir nusikopijuosiu. Na, jei kas nors pareikš pretenzijas, kad taip darau, tada arba įdėsiu nuorodą iš kur kopijavau, arba ištrinsiu. Taigi Dariaus recenzija:

——————————————————————————————-

Kodėl romano pavadinimas yra „ Nusikaltimas ir bausmė ”, jei realiai bausmei aprašyti skiriama tiek mažai vietos?

F.Dostojevskio romanas „ Nusikaltimas ir bausmė ” — vienas iš sudėtingiausių ir garsiausių kūrinių pasaulinėje literatūroje. Tai tarsi psichologinė vieno nusikaltimo ataskaita. Veiksmas vyksta 19 a. Rusijoje. Tai skurdus ir skaudus tautos gyvavimo laikotarpis. Pagrindinis romano veikėjas Raskolnikovas, baisiai skurdžiai gyvenantis, išbrauktas iš universiteto studentų tarpo per lengvabūdiškumą ir pašlijus įsitikinimams, pasidavęs įtakai kai kurių keistų „neišbaigtų” idėjų, kurios dar kabo ore, ryžtasi iš karto išsivaduoti iš savo bjaurios padėties. Jis ketina nužudyti senę, kuri skolina pinigus už palūkanas.

Jaunas studentas Rodionas Raskolnikovas pasiryžta ir nužudo senę iš idėjinių paskatų, apsėstas maniakiškos žudymo minties, taip pasikėsindamas į Dievo teisę spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Autorius koncentruoja dėmesį į pažeminto ir suvokiančio savo pažeminimą žmogaus dvasinę dramą. Raskolnikovas nusprendžia išbandyti save — kas jis: ar stipri asmenybė, Napoleonas, ar bailus sutvėrimas. Išdrįs jis ar neišdrįs peržengti ribą? Kuo gyvena, ką jaučia tie „stiprieji”, kad ir toks Napoleonas, sunaikinęs milijonus gyvybių?

Visą romaną herojų persekioja liguistos būsenos, baisūs košmarai, pereinantys į haliucinacijas, net kartais atrodo, kad Raskolnikovas išprotėjo. Sapnuose jis vis regi nužudymo scenas, kenčia ir nerimsta, pyksta ir džiaugiasi. Herojaus dvasinė būsena taip dažnai keičiasi, jog sunku nuspręsti, ką toliau veiks Raskolnikovas. Senės nužudymu jauno studento kančios nesibaigia. Sapnai labai svarbi romano dalis, nes būtent juose Raskolnikovas pirmą kartą pamato nužudymo įrankį, kirvį, kuris atrodo patikimas ir tobulas, bet neestetiškas, nors nusikaltime nėra nieko estetiško. Savo košmaruose Raskolnikovas regi iš jo besijuokiančius, jį teisiančius žmones, dėl to, kad manė, jog senės nužudymu pakeis pasaulį, padarys mažesnį blogį, vardan kitų jam artimų žmonių gerovės. Raskolnikovas tai ir nepakeitė pasaulio, nužudydamas senę, jis nužudo save. Be sapnų vaizdų, Raskolnikovo charakterio bruožai nebūtų išsamiai išanalizuoti. Jie atskleidžia dvasinę veikėjo būseną, padeda skaitytojams suprasti ir geriau pažinti pagrindinį ir tokį sudėtingą romano veikėją. Haliucinacijos persekioja veikėją ir prieš nužudymą, ir po jo. Raskolnikovas pasidaro dirglus ir įtarus, jis praranda sielos ramybę, pasitikėjimą savimi, tampa užsisklendusia ir atsiskyrusia asmenybe. Tokia nerami dvasios būsena lemia nelogiškus jo sprendimus.

Didelis sąžinės graužimas tapo viena iš Raskolnikovo bausmių. Nužudydamas palūkininkę jis suprato, jog netapo didžiu visagaliu, taip ir liko niekingas žmogus, negalintis nugalėti net savo sąžinės priekaištų. Praktikoje studento teorija, jog verta nusikalsti vardan gėrio, neatsipirko, jau nuo pat pirmos akimirkos jo planas žlugo: jis padarė tai, ko nenorėjo, nes netikėtai pro duris įžengusi senės sesuo, užguita ir bejėgė būtybė, sugriauna Raskolnikovo žmogžudystės planus, jis priverstas nužudyti ir ją. Jaunas studentas atsidūrė tokioje padėtyje, kai jo iš paskatų sugalvotas planas ne tik žlugo, bet ta pati galinga jėga atsisuka prieš jį ir priverčia stoti į kovą su visuomene.

Raskolnikovas trumpam pamiršta, jog peržengė žmogiškumo ribą ir praliejo kraują, jam tenka kentėti vienatvėje, net motina ir sesuo jam tampa svetimomis, studentas atviriau kalba tik su ciniku Svidrigailovu, nes pastarasis neiškelia didelių reikalavimų nei sau, nei kitiems.

Net katorgoje Raskolnikovas tvirtai tiki savo antihumaniškos idėjos teisingumu, bet jo dvasioje vis labiau stiprėja nauji jausmai. Ir mes aiškiai matome, jog išgelbėti šito žmogaus sielą gali tik meilė artimiesiems, pasitikėjimas.

Smerkdamas teorijas, įteisinančias smurtą, F.Dostojevskis verčia savo herojų kankintis dėl iš anksto numatytos žmogžudystės, kurią pats herojus pateisina, nelaiko nusikaltimu. Nusižengęs žmogiškumo principui, Raskolnikovas atsiskiria nuo žmonių, negali žiūrėti saviesiems į akis. Moralinio įstatymo galią autorius atskleidžia, parodydamas siaubingas Raskolnikovo kančias, jį persekiojančius košmarus, jo psichinę būseną, kuri panaši į pamišimą. Tam „ sielos pragarui ” negali prilygti jokios fizinės kančios. Ne būsima katorga, o tos kančios yra bausmė už nusikaltimą, nes ir nusikalsta jis, pažeisdamas moralinį, o ne visuomenės gyvenimo įstatymą, visuomenės, kurios gyvenimo principais vadovaudamasis jis susikuria savo teoriją. Protą, veikėjų teorijas Dostojevskis priešina su žmogaus prigimtimi. Raskolnikovo teorija atpalaiduoja jo sąžinę nuo atsakomybės, jis viską kruopščiai motyvuoja ir apskaičiuoja. Jau knygos pradžioje prasideda žmogaus prigimties protestas prieš nusistovėjusias visuomenės moralines vertybes, įsitikinimus ir taisykles.

Kūrinyje realioji bausmė nėra labai svarbi pačiam Raskolnikovui. Jis jaučiasi kaltas tik prieš save. Žmogžudystės įvykdymas pasmerkia jauną studentą baisiausioms kančioms. Tas įvykis nulėmė jo tolesnį gyvenimą, santykius su žmonėmis, pakeitė jo bendravimą, iš dalies net charakterį. Jis buvo sugniuždytas ne fizinės, o dvasinės bausmės. Raskolnikovas suprato, jog yra tik žmogus, toks pat kaip ir kiti, kad jam nesvetimi visi tie jausmai, kuriuos jaučia žmogus nužudęs, bet nepagautas. Sąžinės priekaištai, panika, baimė, kliedesiai, sielvartas buvo jo nepakeliama dvasinė bausmė už tai, ką padarė. Katorga nebuvo atpildas jam už žmogžudystę. Tai tik formalumas, nuteisimas. Raskolnikovas save pamerkė begalinėms kančioms jau tada, kai nusprendė atimti žmogaus gyvybę. Šita bausmė negali prilygti jokiai realiai, kurią Dostojevskis pamini tik romano pabaigoje.
——————————————————————————

Na, va, toks detalus Dariaus aprašymas. Knyga patiko. Dabar vėl kurį laiką bijosiu tokios klasikos.

Advertisements