Tags

, , , , ,


Nebuvau iki šiol dalyvavęs komandos formavimo mokymuose. Nors ne. Prieš pora metų buvo kažkas panašaus, bet ten tokie formalūs, su planų sudarinėjimu, berods net ir vadinosi ne Team buildingas, o kažkaip kitaip. O dabar teko sudalyvauti tikriausiai klasikiniuose team buildingo mokymuose, kai užduotys visai ne darbinės, tačiau žmonės susiburia į komandas jas vykdyti.

Aš visada žiūrėjau pesimistiškai į tokius dalykus. Tikriausiai dėl to, kad esu intravertas ir į visokius susibūrimus žiūriu kaip į darbą, o ne malonumą. Taip ir šį kartą. Pasakė, kad reikia, tai reikia, sudalyvausiu, pasistengsiu nutaisyti veido mimiką, jog nematytų visi kaip man tai nepatinka. Dar ir tema paskelbta. Užknisa tos temos. Kaip apsirengti? Žmona tai man gi nepadės. Tenka pačiam ieškotis, o tai dar vienas vargas. Na, bent šį kartą tema gera – karinė – tipo, mes šauktiniai. O netyčia ne verktiniai? Ok. Bent aišku kur gauti drabužių. Mano pamėgta parduotuvė “Armijai ir civiliams”. Iš šiaip superinė ten parduotuvė, ten įeini ir svaigsta galva nuo kokybės, viskas ten iš kokybiškų medžiagų: ar batai, ar marškinėliai, ar kepurės, ar peiliai ar dar kas. Gal ir ne taip gražūs, bet man labai prie širdies iš kokių medžiagų viskas pagaminta – aukščiausia kokybė. Širdis sala nuo to. Žodžiu, greitai išsirinkau kareivišką kepuraitę su snapeliu ir komufliažinius marškinėlius trumpom rankovėm. Kelnių nepirksiu, gaila pinigų. Marškinėlius sunaudosiu, o kepuraitė tiek to, bus išlaidos be atsipirkimo. Visai neblogai atrodžiau taip apsirengęs.

Atvažiuojam į sodybą. Tenka važiuoti savo mašinom, nes šį kartą firma neorganizuoja jokio transporto. Nors geriau pagalvojus ir seniau ne visada organizuodavo, bet kažkaip mane visada nuveždavo ir parveždavo. Ai, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Bus proga negerti. Ale, oi kaip gerai. Kiek mane visi pristoję kalbino išgerti. Tik vieną. Arba – tu mane gerbi? Rimtai, buvo ir tokių. Ten kažkas paskutinė diena kaip pas mus dirba, paskutinė proga su manim išgerti. O aš už vairo. Faina. Nėra jokių šansų, kad išgersiu nors ir 50 gr.

Žodžiu, atvažiuojam į kaimo turizmo sodybą. Išrikiuoja, trumpas pristatymas. Atseit, oi, kokie instruktoriai griežti. Bet visi atsipalaidavę, čia juk ne tikra armija, kokie dar gali būti griežti karininkai. Aš stengiuosi nutaisyti pokerface, kad nematytų, kaip man tai neįdomu. Išsiskaičiuojam į komandas. Pats teisingiausias būdas padalinti į komandas. Ai, dar prieš tai išrikiavo į eilę pagal tiek kiek laiko dirbi firmoje. Irgi labai vykęs sprendimas. Tolygiai po komandas pasiskirtė pensininkai ir jaunimas (fizine prasme labai gerai, nes užduotys tai fizinės), bei patyrę ir jaunikliai (komandos formavimo prasme gerai, nes jaunimas susidraugauja su senbūviais). Beje, aš eilėje stovėjau pirmas. Pensininkų pensininkas. Sugalvoti pavadinimą, šūkį. Ai, kaip tingisi. Kažką lievo sugalvojam.

Pirma užduotis. Formuojam lėktuvus ir tipo skrendam. Mane iškiša į priekį. Ai, pabūsiu aš ir priekyje, negi labai sunku. Bėgte marš. Oi, aš nuo mokyklos nesu bėgęs. Nors ne, studentavimo laikais bandžiau bėgioti, bet jau taip sunku, taip sunku. Žodžiu, visiškas siaubas. Negana to, kad durnas team buildingas, dar bl… ir bėgioti reiks. Sugriežiu dantimis ir bėgte marš. Kiek čia sakė trūks tas renginys? 5 valandas? Ui. Na, kaip nors. Išgyvensiu. Bėgam. Šalia manęs iš vienos pusės bėga tokia iš pažiūros sportiška mergina, iš kitos irgi. Na, ok, gera man motyvacija, kad nubėgčiau kiek reikia, nepatogu gi prieš jas. Takelis veda per miškelį, šioks toks kalniukas. O tos merginos jau už šonų susiėmusios, dejuoja, kad nebegali, pavargo, dūsta. Ei, tai čia aš nesportiškas, o ne jos. Dar šiek tiek pabėgam. Viskas. Stot. Ei, pala, aš dar nespėjau pavargti. Ką pusę kilometro nubėgom? Ei, aš gi turėjau nusprogti nuo tokio atstumo. Prisimenu, mokykloje aplink stadioną apibėgdavau 300 metrų, ir viskas – pompa. Nieko sau, man pradeda patikti. Toliau, išrenka, tipo, sužeistuosius. Juos reiks nešti. Aš mūsų karininkui įsiūlau lengviausius. Pora panelių, dėl to, kad jos lengviausios, o ir šiaip gražias paneles maloniau nešioti.

Nešam. Na, jo, nešti nebe taip lengva kaip bėgti. Aha, sužeistųjų žymiai mažiau nei likusių komandos narių, idėja, kad mes turim keistis. Keičiamės. Nešam, vėl keičiamės. Šiaip ne taip atnešam. Pavėlavom. Kodėl pavėlavom? Aha, dėl to, kad neturėjom plano. Jei būtume sudarę aiškų grafiką kaip keičiamės, tai būtų žymiai greičiau. Va, ir pirma komandinio darbo pamoka. Planavimas.

Antra užduotis. Žaidimas. Vėliavėlių grobimas ir saugojimas. Taisyklės painios, bet vis tiek linksma. Bėgiojam, saugom savo vėliavėles, atiminėjam priešų vėliavėles, vaskinam (čia tipo kaunamės). Keičiamės teritorijomis, keičiam strategiją, nes visiškai kitokia teritorija. Konkrečiai nesupratau ko mes čia išmokome, bet buvo linksma. Gal dėl to, kad lietus prasidėjo. Gal dėl to, kad mes laimėjom šią rungtį.

Trečia užduotis (gal ir sumaišiau eiliškumą su ketvirta). Tarp medžių pririštos virvės, ant jų varpeliai. Pro kiekvieną skylę ne daugiau trijų žmonių. Suskamba varpelis tris kartus (užkliūdė virvę) – visi lenda iš naujo. Mane pirmą kartą perkėlė per virvę, kuri buvo praktiškai mano ūgio. Lengvai net. O galvojau, kad per virvę nieko neperkelsim, neįmanoma. Užkliūdėm tris kartus, iš naujo. Kitą kartą kažkodėl nutarė mane temti pro apačią. Irgi lengvai. O per viršų tokį kolegą kėlėm. Nu į na… Pakėlė ant rankų, o tas nelipa per virvę. Aš priimantis buvau, davai tempti jį į savo pusę, tas griūti, aš dar tempti, kad virvės neužkliūdyti, kiti priimantys jo ir neišlaikė, sakė, 100 kg sveria, jis griūna ant manęs, eina šikt, matau, kad 100 kg nori ant manęs užgriūti, sutraiškys gi mane kaip kokią musę. Šiaip ne taip pasitraukiau, tik ranką pasitempiau, o jis gražiai ant peties nugriuvo, tai irgi nieko. Kokia pamoka? Šiaip neteisingai suplanavom. Reikėjo arba mane vėl kelti, arba kažką kitą lengvesnį. Ir paskutinį reikėjo ne per vidurį, o per apačią, nes ten lengviausia.

Ketvirta užduotis. Labai patenkinti po visų šitų užduočių, visi šlapi, nes juk lija. Ar dar tęsiam? Klausia instruktoriai. Taaaip. Beveik vienbalsiai. Tarp medžių ištiesti trys linai (kiekvienai komandai po vieną). Reikia pereiti. Nenukritus. Jei nors vienas nukrenta, visi iš naujo. Kąąąąąą? 30 minučių užduočiai. Neįmanoma. Na, ok, aš 30 minučių pasitreniravęs gal ir pereičiau. Gal. Bet tai 15 žmonių. Dar pažiūriu į mūsų komandą. Aha, va tas 120 kg sveria. Jo pusiausvyra ir taip sutrikusi, o kur dar per lyną eiti. Nugrius 100 proc. Misija neįmanoma. Perėjom. Nepasakosiu kaip, nes gal kada teks skaitytojui pačiam sudalyvauti, tai bus neįdomu.

Penkta užduotis. Pabėgimas iš kalėjimo. IQ testo tipo užduotis. Ją lengvai išsprendėm, o su spyna nesusidorojom. Lyja, šlapia, stovim visi ant lietaus, o spyna pasirodo, kad labai jautri. Tik pačioje pabaigoje šiaip ne taip atrakinom. Spėjom į laiką, bet 99 procentų laiko sugaišom su spyna. Ko išmokom? Ai, nežinau. Kad ir per lietų (sunkiausiom sąlygom), kad ir jau atrodė, jog nepavyks, bet vis tiek padarėm. Nenuleisti rankų iki paskutinės sekundės.

Šešta užduotis. Mūsų pagailėjo ir nebedarėm. Plaustą būtų reikėję kažkaip sumontuoti. Bet jau tikrai per tą lietų pavargom. Nors aš dar būčiau daręs. Bet jau kiti pradėjo krikti, parūkyti, išgerti. Ot, silpvavaliai. O man žiauriai įdomu, ką ten būtų tekę daryt.

O pabaigai visus suguldė į balą. Tipo, panešti visus, nes visi nugalėtojai. Jei iki tol mano triusikai dar buvo sausi, nors viskas kitka šlapia, tai po to šlapia buvo iki pat triusikų. Jėga.

Persirengėm. Dar šioks toks aptarimas. Ai, dar geras. Atsitiktinai sustatė ir reik sakyt vienas kitam komplimentus. Bet tai irgi faina. Pasitaikė pora buvo mano pavaldinių, tai jiems lengva buvo sugalvoti, o ir iš jų gerų komplimentų išgirdau, bent sužinojau ką gerai darau. Vėliau sužinojau ir ką blogai. Ten visi vaikšto geria, plepa, vienu metu aš ir migruoju, girdžiu sako, va, kai atf projektai būna, tai šakės. O jam sako, žėk, atf tau už nugaros. Ilgai juokėmės. Komplimentai. Netyčia sustatė su nepažįstama kolege. Na, sveikinamės, žinau kuriam skyriuje dirba ir tiek. Graži tokia. Bet negi taip imsi ir sakysi. Tai ir sakau, kad jūs labai elegantiškai atrodot, na, sakau, negi sakysi paprastai, kad esat labai graži. Juokėmės. O ji irgi manęs nepažįsta. Sako:

-O Jūs taip įdomiai rengiatės. Na, taip, įdomiai, suprantat?

Nesupratau, bet buvo labai juokinga.

Po to buvo balius. Daug kas prisigėrė, bet daug buvo ir negerenčių. Mes su viena kolege (nebloga tokia) ir kolega praktiškai visą vakarą ir prapliurpėm egzistencialistinėm temom.

Sutemus susiruošiau važiuoti namo. Išėjau į lauką ir taip gera. Taip šviesu šviesu galvoje. Kaip gerai, kad nieko negėriau. Buvo linksma ir taip. O be to taip pailsėjau, lyg kokią savaitę būčiau atostogavęs.

Pats geriausias firmos balius. Dabar noriu dar būtent tokio team buildingo. Būtent tokio, apie kurį anksčiau galvojau, kad tai žiauriai nefaina.

Advertisements