Tags

, ,


Nuvarytus arklius nušauna.

Gal tikrai gamtoje turi būti pusiausvyra. Kiek yra gėrio, tai atsvarai turi būti tiek blogio. Nes kitaip kažkuris momentaliai nugalės. Kiek man sekasi gyvenime, tai kaip atsvara – nesiseka su žmona. Tikrai. Na, net pavyzdžiui. Perku žiebtuvėlį. Vien tik jį. Ar kas kada yra matęs, kad pardavėjęs patikrintų, ar jis veikia. O man patikrino. Neveikia. Sako, paimkite kitą, nes šitas neveikia. O aš taip skubėjau ir, jei būčiau atsivežęs neveikiantį žiebtuvėlį, tai būtų šakės. Aš gi specialiai jo važiavau. Ir pardavėjas sugalvojo jį patikrinti. Sekasi.

Susitvarkiau su antsvoriu. Pradėjau reguliariai daryti mankštą, radau net kur prie darbo prisitraukimus daryti – ko pasekoje nebeskauda nugaros. Vėl buvau po truputį pradėjęs gerti vakarais alkoholį. Ne po daug, bet jau žiūriu, kad kas vakarą. Ir pajutau, kaip tai veikia mano organizmą. Dienomis lyg apgirtęs vaikščioti pradėjau. Lyg apsinešęs, apdujęs. Lyg manęs čia nebūtų. Vat, pvz. Važiuojam savaitgalį. Ramu, saulė šviečia (ne šį savaitgalį, kai nuo karščio net bloga, o normalų, kai nebuvo karščio), matomumas geras. Aš vairuoju. Girdžiu žmona rėkia:

-Staaaabdyk.

Aš ant stabdžių. Žiūriu prieš mane vaikinas su dviračiu per gatvę važiuoja. Aš dar labiau ant stabdžių. Įsijungia ABS, mašina čiuožia. Prieš pat jį sustoja, jis pravažiuoja. Sakysit, būna. Durnius vaikėzas? Aha. O juk jis per perėją važiavo. Na, taip negalima per perėją važiuoti su dviračiu. Bet jis per perėją važiavo ant sankryžos ir jam degė žalia šviesoforo šviesa. O man RAUDONA. Aš vos nepravažiavau sankryžos degant raudonam šviesoforui. Ir vos nesuvažinėjau mažo vaiko. Nea. Aš buvau visiškai blaivus. Nesėdu išgėręs prie vairo. Bet mano tokia savijauta lyg aš buvau kažkur dingęs, nors visiškai nepraradau orientacijos.

Pradėjo skaudėti šonas. Kaip aš sakau – kepenys. Nors visi sako, kad kepenys neskauda. Man pradėjo skaudėti. Susiėmiau. Mečiau išgėrinėti vakarais. Savaitės prireikė, kad protas išblaivėtų. Oho. Tačiau protas išblaivėjo ir pamačiau kokiame šude gyvenu. Koks aš nelaimingas. Žmona manęs nemyli ir niekada nemylėjo. Ir niekaip nesuprantu, ko aš su ja kankinuosi?

Darėm savaitgalį žmonos projektą. Tai kaip visada. Kritimai ant žemės, spjaudymaisi. Kaip tuose filmuose apie egzorcizmo išvarymus. Parašiau ir pats negaliu patikėti. Rimtai. Kaip kad per egzorcizmo išvarymus. Šį kartą trenkiau durimis, eina na…, lai apsišika. O po to pagailo. Bet pagailo ne kaip žmonos. O kaip žmogaus. Kaip būtų gaila svetimo žmogaus. Juk puikiai žinau, kad ji be manęs to projekto nepadarys. Sužlugdys, bus didelė gėda jai, kentės ir kiti žmonės, nes tam tikrą valandą sukviesta grupė žmonių ir tikisi tai gauti. Ir man pagailo jos ne kaip žmonos, o kaip svetimo žmogaus. Aš juk galiu padėti, man nesunku. Juk kitam žmogui aš visada padedu.

Prisiminiau, kaip prieš kelias dienas parduotuvėje buvo. Stoviu eilėje prie kasos. Girdžiu ten priekyje kažkokios razborkės, kažkokie bomžai su pretenzijom kažkokiom, susikapoja su kasininke, galų gale išveja juos lauk. Kasininkė nervuota, matau kaip ir kitam pirkėjui pakankamai grubiai sako, kad kištų kortelę į skaitytuvą. Gaila moteriškės pasidarė. Pataisysiu aš jai nuotaiką. Ir taip sąmoningai sugalvojau padaryti gerą darbą. Man dažnai išeina netyčia taip padaryti, o dabar pagalvojau, va, padarysiu gerą darbą, pataisysiu jai nuotaiką. Prieina mano eilė. Kažką gero reiktų pasakyti. Ką čia gero? O, sugalvojau:

-Gera čia pas jus vėsu, o lauke dabar taip karšta.

-Aš tai mėgstu karštį, – jau negrubiai, bet vis tiek, tipo, atsikabink.

-Oi, – ir pradedu juoktis iš savo nevykusio bandymo pasakyti kažką gero. Ji tą supranta ir irgi pradeda juoktis.

-Na, rytoj žada irgi karštus orus, – sugalvoju dar gerą dalyką jai.

-Tai, kad rytoj, aš irgi dirbsiu dvylika valandų, – jau su šypsena atsako man.

-Oi, – vėl juokiuosiu aš.

-Girdėjau, kad antroj pusėj žada lietų, tai bent tuo Jūs galite pasiguosti, – juokiamės abu. Per tą laiką susimoku, o ji jau su pakilia nuotaika pasitinka kitą pirkėją. Geras darbas atliktas. Moku aš žmonėms pakelti nuotaiką. Išeinu ir aš su gera nuotaika. Gera daryti gerą.

Taigi išėjau palikęs žmoną klykiančią. Viskas skiriamės. Pastovėjau lauke, padėsiu aš jai. Juk gaila žmogaus. Padėsiu jai kaip tai kasininkei. Ne dėl to, kad ją myliu, o dėl to, kad ji žmogus, kuriam reikia pagalbos. Svetimas žmogus. Svetimas. Svetimas. Grįžau. Ji rėkė ir toliau, krito ant žemės. Bet man dzin. Man dzin. Svetimas žmogus. Aš padedu kiek galiu ir nedaugiau. Taip gal dėl mylimo žmogaus ir kitaip padėčiau, bet aš darau viską gerai, teisingai, kokybiškai, bet ne daugiau. Be meilės. Gerai, bet be meilės. Kaip ir tą kasininkę, paguodžiau sunkioje minutėje, gerai, kokybiškai, bet be meilės. Kaip svetimą žmogų. Aš gyvenu su svetimu žmogumi. Mūsų nieks nesieja. Apart vaikus. Daugiau nieks. Jokių bendrų interesų. Net atvirkščiai, mūsų interesai visai nesutampa. Mano kredo – gyvenk su žmonėmis darnoje. Na, bent jau jei įmanoma nekenk jiems. O mano žmonos atvirščiai – kenk kiek įmanoma kitam. Net, jeigu iš to neturėsi materialinės naudos. Net tada kenkti kitam žmogui yra gėris, nes pajusi moralinį pasitenkinimą.

Man kai kitam žmogui blogai, tai bent jau liūdna. Man net į bomžus žiūrint liūdna. Aš greitas atleisti, jei mums padarė ką nors bloga, bet dabar jam blogai, man liūdna. O žmona laiminga, kai kitam blogai. Ką mes bendro turime?

Mano mažę. Mano mažė išvedė teoriją. Ji teigia, kad prieš kelis metus matė raganą praskrendančią pro mūsų namus. Ta ragana prilietė jos mamytę ir taip apkrėtė raganų gripu. Todėl ji tokia ir pikta. O pagydyti neįmanoma. Nebent ta pati ragana persigalvotų ir vėl priliestu su tikslu pagydyti. Bet mažė vis kartoja, kad jei mes išsiskirsim, ji nežinos su kuriuo būti, niekaip negalės persiplėšti.

Dabar mažė turi naują tradiciją. Žmona išvažiuoja į darbą anksčiau, o ji atsikelia, apsirengia ir tipo jau pasiruošusi keltis įlenda pas mane į lovą, apsikabina ir užmiega. Aš dar paguliu su ja, atsikeliu, susiruošiu ir tada žadinu ir ją. Šiandien gulim kartu, taip sunku keltis, pasiskundžiu mažei, o ji mane guodžia:

-Kaip gaila, kad aš negaliu dar vairuoti mašinos. Aš galėčiau vairuoti, o tu dar galėtum mašinoje pamiegoti.

Meilė. Arba apsikabina mašinoje, prisiglaudžia:

-Tėti, ko tu toks liūdnas. Ką man padaryti, kad nebūtum toks liūdnas. Tu visada liūdnas. Kiti tėčiau tai linksmi, o tu liūdnas. Bet tu pats geriausias visame pasaulyje tėtis.

Negaliu skirtis, kol ji neužaugo. Skirtis? Koks baisus dalykas. Bet juk tikrai Dievas norėjo, kad žmonės būtų laimingi. Nors kažkiek. Bent trūputis laimės. O kokia laimė gyventi su nemylimu žmogumi? Kai jauti panieką, neapykantą, net pasišlykštėjimą tavimi. Per tą apspangimą apibraižiau savo mašiną. SAVO. Dieve, kiek tyčiojosi, koks aš lochas, kaip vairuoti nemoku, ir t.t. ir t.t. Juk savo mašiną. Bet tai tiesiog proga pasityčioti, išlieti visą susikaupusią pagiežą. Nes juk kitko nieko blogo nepadarau. Tai tik proga prisikabinti – apibraižiau savo mašiną.

Aš net apsvarsčiau, kad dabar esu labai lengvas grobis moterims. Nors kiek gražesnė mane dabar suviliotų per 15 minučių. Net sudariau bendradarbių sąrašiuką, kurios mane lengvai suviliotų.

Vadybininkė. Gražuolė. Vieniša. Kas šiaip keista tokiai gražuolei, nors jau ir amžius, jai kokį 25 metai. Kartu važiavome į vieną komandiruotę, bendravome, tai dabar visada taip maloniai sveikinasi ir taip gražiai šypsosi, jei nebūčiau žymiai vyresnis, šimtu procentų pagalvočiau, kad mane kabina. Ir aišku, man per jauna. Matau facebooke jos aktyvų gyvenimą, šokiai, visokie skeitbordai ir panašiai. Pavydžiu jai, bet jaučiuosi per senas tokiam aktyviam gyvenimui. Nors gal yra priežastis kodėl pavargęs…

Mūsų naujoji sekretorė. Kai ją pirmą kartą pamačiau, tai supratau, kai sako, kad, va, gražuolė sekretorė suviliojo direktorių. Graži, o atrodo kad ir protinga, su akiniais, dėl ko atrodo ypač protinga, figūra tiesiog afigiena. Šita suviliotų tikrai, kažkokia nereali gražuolė. Tiesiog. Aišku, jauniklė. Bet kiekvieną kartą praeinat pro šalį suspurda širdis. Tikra barakuda. Mesčiau dėl jos viską.

Vieno tokio skyriaus vadovė. Graži, santūri moteris. Pastoviai liečiasi prie manęs. Aš nepratęs, kad moterys mane liestų, o jai tikriausiai naturalu kitus liesti. Jei neturėtų vyro, tai irgi pagalvočiau, kad mane kabina. Ir taip kartais pagalvoju. Bet juk turi vyrą, vaikų. Jai būtų sunkiau mane suvilioti, nors jei išsiskirtų su vyru (dar iki manęs), tada laisvai irgi.

Projektų vadovė. Žiauriai graži. Bet šita tik į lovą sugebėtų nusitempti. Lenkaitė. O aš gi nacionalistas. Sunku būtų man su ja gyventi. Nors ką aš žinau, daug nebendravau, bet žiauriai graži. Irgi kol kas vieniša. Keista, matyt, įsivaizdina ar kas.

Dar vieno skyriaus vadovė. Mano amžiaus. Irgi labai graži. Bet mėgsta grubų seksą. Kažkada prie butelio pati papasakojo. Aš tiesiog jai netikčiau. Aš mėgstu švelnų seksą. Ir neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti grubus. Tai net vienai nakčiai nebandyčiau. Pasmerktas iš karto.

Dar pora jauniklių, bet jos susižadėjusios ar arti to, tai labai ir nevertinau kaip ten su jomis būtų. Tiesiog gražios.

Na, tikriausiai atrodo, kad bet kuri mane suviliotų. Na, ne. Kad ir buhalterė. Šiaip kaip ir nieko. Mes net kažkada po firmos baliaus kartu vienu taksi namo grįžinėjom. Buvau girtas, bet nebuvo jokios minties prie jos kabinėtis. Kažkaip ne mano skonio ir tiek.

Kita buhalterė tiesiog vyresnė už mane, tai nesiskaito.

Taip pat kita vadybininkė. Tokia grubi vyriška figūra, nelabai man.

Ai, dar viena projektų vadovė. Šita keista. Šiaip graži, graži figūra. Bet kažkaip netraukia. Jaučiu dėl to ir neturi nieko. Bet atvejis įdomus. Nesuprantu, kodėl netraukia manęs. Ir panašu, kad ir kitų vyrų netraukia. Kažkokio gal hormono trūksta. Įdomus atvejis. Bet suviliotų, nes graži. Bet ji nevilios, nes neturi kažko.

Dar viena projektų vadovė. Pirmą kartą, kai ją pamačiau tai irgi susilydžiau, net karštis išmušė, tokio gražaus veido. Seniai taip buvo, kad net prakaitas išmuštų. Tiesa, po to kai pamačiau ją visu ūgiu, tai nelabai. Kažkaip neproporcingai didelis užpakalis. Tikriausiai nesuviliotų, nors gal tiesiog nemoka rengtis. Jei būtų be rūbų, neaišku kas ten per figūra pas ją.

Dar viena projektų vadovė. Ui, tokia energinga, kad net baisu, nelabai man. Daug dirbam kartu, važinėjam kartu, faina kaip žmogus, bet ne mano skonio tikriausiai.

Hmz, tai procentaliai iš man pagal amžių tinkančių, kokį 80 procentų mane pakabintų. Na, čia neįtraukiau, kurios dekretinėse šiuo metu, kažkaip visai nepadoru apie jas būtų galvoti. Ir šiaip, laikas baigti klasifikuoti visas.

Aš net apie Tinder’į pagalvojau. Bet kiek girdėjau ten visi tik vienkartinio sekso ieško. Ir šiaip žmona mane laiko arti savęs, jaučia matyt, kad tik paleisk mane toliau, tai ir pabėgsiu. Neturiu laiko paieškoms.

Net darbo rinkoje vertę praradau. Nusenau. Dabar visi laisvai kalba angliškai, naujos technologijos, nauji vadybos būdai. O aš ką? Per kasdienius darbus nebeturiu kada spėti su jaunimu. Ir jėgų neturiu. Ir noro? Neturiu tikslo. Išmes iš darbo, būsiu tas bomžas. Gal dėl to taip užjaučiu bomžus, kad matau ten savo ateitį. Ne, dar negreit. Dar 5 metus tikrai būsiu paklausus rinkoje. Gal net 10 metų. Bet jau nebe taip kaip prieš 5 metus. Pirmą kartą mano pavaldiniui mokės didesnį atlyginimą nei man. Nors gal ir man pakels? Nors jau daugiau kaip 5 metai man nebekelia, o kitiems kelia. Kažkada tai buvo dideli pinigai, o dabar liko vidutiniai. Dar 5 metai ir bus maži, dar 5 ir bus labai maži.

Žmona svaigsta, kad mesčiau šį darbą. Bet dabar niekur negausiu, net tiek kiek gaunu čia. O paskola, vaikai ir t.t., man reikia tiek kiek gaunu dabar, kad išlaikyti tą patį buvį, nes kitaip reik ko nors atsisakyti. O ko? Būrelių vaikui? Automobilio? Aišku, kad įmanoma, bet labai sunku. Arba, sako, kad savo verslą kurčiau. Na jau ne. Įsivaizduoju, kaip su jos “palaikymu” galėčiau savo biznį daryti. Prieš kelis metus buvo jau taip. Tik pabandžiau vakare 15 minučių skirti tam laiko, tai iš kart skandalas. Taip, kad nerealu su šita žmona.

Žodžiu, kaip ten kažkoks lyg filmas buvo: Dabar jau visiška šikna 🙂 Depresija juoda.

Advertisements