Tags

, ,


O, kaip kietai pavadinau. Birštonas 2. Kaip kokį seną gerą kino filmą. Po to bus 3, 4, dar po to reiks rašyti kaip nors Birštonas.Sugrįžimas. Norėjau pavadinti kitaip: Kaip gera šiais laikais gyventi intravertui. Taip ir buvo, važiuoju į Birštoną, nėra kas veikti, o, galvoju, kai grįšiu, kaip tik parašysiu įrašą kaip lengva šiais laikais intravertui. Sugalvojau viską – įdomią įžangą, tęsinį, o pabaigą liks baigti po to kai apsilankysiu Birštone. Deja, atvykus į Birštoną viskas daug maž apsivertė aukštyn kojom, vietoj to, kad pavadinti kaip lengva gyventi intravertui, geriau reiktų rašyti: kaip lengva šiais technologijų laikais apgauti intravertą. Bet juk taip blogai nebuvo. Nors ir su nuotykiais. Todėl vadinu įrašą paprastai – Birštonas 2, kad jame nebūtų neigiamo atspalvio. Ir tada viską pasakoju nuo pradžių.

Taigi nutariau žmonai padaryti dovaną. Savaitgalį dviem. Čia iš tos serijos, kai vyras dovanoja žmonai žvejybos reikmenis. Na, gal ne visai iš tos serijos (nes aš ne žvejas), nes šiaip ar taip malonumą apturėti tikimės abu, nors dovana žmonai. Man visada labai sunku išsirinkti, kur važiuoti, kur apsistoti, kokį kambarį, kokios papildomos paslaugos, ten masažai, purvo vonios, druskos kambarys ir pan. Dieve, kodėl viskas taip sudėtinga. Žodžiu, dvi savaites vaikščiojau kaip per galvą gavęs, nes viską tą reikia suorganizuoti. Gerai, jei tai būtų tik man. Man tinka ir apyšvarė lova, o atrakcijų aš ir pats galiu prisigalvoti. Bet čia juk Žmonai!!! Jai gali nepatikti, net jei debesėlis bus iš kairės nuo viešbučio, o ne iš dešinės. Jau nekalbant apie lovas, chalatus ir pan. Žodžiu, liko pora dienų iki suplanuotos datos, o aš vis dar neturiu idėjos, kur mes važiuosim.

Ok. Laikas spaudžia. Ką pasakys visažinis Google? Nuo ko pradedam? Birštonas. Ok. Visai mielas miestukas, ten kur buvom jau nevažiuosim, bet gal kur kitur. Eglės sanatorija. Buvom ten druskų kambaryje, viskas ten gražu, faina. Tik mane neramina tas jų bendrabučio tipo pastatas, kur daug žmogelių sukišta kaip bičių avilyje. Aš kai intravertas, tai man kuo mažiau žmonių, tuo geriau. Gal yra dar kas? http://www.noriunoriunoriu.lt/ – visai neblogi pasiūlymai. Tik praeitą kartą pirkau iš kitos nuolaidų sistemos, tai irgi negavau VIP kamabio kokio norėčiau. Ir dar kas baisiausia. Mygtukas “Tikrinti užimtumą”. Paspaudžiu, o ten rašo telefono numerį, kuriuo reikia skambinti. Ei, taigi tikrai šiais laikais galima patirkinti užimtumą neskambinant. Kažkaip išeinu į http://www.booking.com/. Geras, rodo rezervaciją ir niekam nereik skambinti. Žiūrinėju visokius pasiūlymus Birštone. Kažkoks kunigaikštiškas viešbutis siūlo superinius kambarius (pagal nuotraukas). Bet mane išgąsdina, jog ten reiks kažką veikti, jie kažką giriasi, kad mes pajusime kažkokią senovinę aurą, ar tik nereiks mums persirenginėti kaip parodyta jų nuotraukose ir taip vakarieniauti. Ei, aš juk važiuoju su meiluže į viešbutį. Kokios man dar viešbučio atrakcijos? Man reikia švarios lovos ir storų sienų (va, va, kažin ar Eglės sanatorijoje gera garso izoliacija, bobutės iš pavydo iškvies policiją). Mes su meiluže (na, taip, mes su žmona dar vis meilužiai) kažin ar išvis išeisim iš kambario, seksas pusryčiams, pietums ir vakarienei. Na, gal ir perdedu, kad neišeisim iš kambario, bet esmė ne atrakcijose. Tas viešbutis nelabai tinka.

Netyčia akis užkliuva už viešbučio, kuris siūlo apartamentus su burbuliatoriumi. Kambaryje. Ne, nu čia tai geras. Prisimenu Čekijoje paėmėm tokį liuksą, kažkur apie 100 eurų (lyg 70 eurų) kainavo naktis. Bet ten tai geras buvo. Kambarys nuo vonios atskirtas ilgu koridoriumi, vonia didžiausia, jame stovi toks burbuliatorius kaip kokiame Impulse. Tai mes vaikus į kambarį filmukų žiūrėti, o patys į burbuliatorių. Oi, koks seksas buvo, iki šiol prisimenu. Taigi kažin ar čia bus taip gerai, bet, o gal? Aha, standartinio kambario kaina savaitgaliui apie 150 eurų (nemažai, berods praeitais metais liuks kambarys kainavo mažiau), o to super kambario 250 eurų. Vo, čia tai geras. Kaina didelė, mes būsim VIP klientais, turėsim VIP kambarį, super, imu. Pora kliktelėjimų pele ir užsakyta. Rimtai pora. Nes prisijungiau facebook paskyra (kompiuteryje aš ją laikau prilogintą), iš jos išsitraukė vardą pavardę, tel. nr., el. paštą. Viskas užsakyta. Skambinu žmonai, kad viskas, už poros dienų varom į viešbutį, kad ji nieko neplanuotų.

Aišku, kad išvykimo dieną žmoną klykė, kad ji niekur nebevažiuos ir t.t. Bet aš jau įpratęs. Nors streso tai ir priduoda ir dėl to aš taip retai kur suorganizuoju išvažiavimus, nes kiekvieną kartą skandalai, grąsinimai nevažiuoti ir t.t. Bet žodžiu, sėdim mašinoje, vaikai aprūpinti maistu visam savaitgaliui, mums atostogos, nors ir trumpos, važiuojam į Birštoną. Vairuoju ir galvoju, va, kaip gerai intravertui šiais laikais, kompiuteriu viską užsakiau, su nieku bendrauti nereikėjo, net kelio nereiks klausti, nes GPS veda tiesiai prie viešbučio. Dar daugiau, tik įėjus į viešbutį, man tereikėjo pasakyti “Laba diena” ir viskas. Sako, ai, tai čia Jūs iš booking.com? Teliko palinksėti galva ir ji ištraukė mano vardą pavardę iš užsakymo, tereikėjo pateikti asmens tapatybės dokumentą. Geras.

Dar reiktų pasakyti, kad viešbuti iš išorės tikrai atrodo taip kaip pateiktas fotografijose, skirtingai negu praeitas, kur nuotraukose žymiai geriau atrodo. Matosi, kad ne naujas, bet visai gražiai išsilaikęs. Žodžiu, viskas ok.

Čia intravertui privalumai ir baigėsi. Administratorė pasakė kambario numerį, davė raktus ir maždaug nupasakojo kur eiti. Lipam laiptais. Ir kaip tyčia, lyg kokia nuojauta, prisimenu, kad filmuose mačiau (ir ne tik mačiau, bet ir užsienyje yra tekę pačiam patirti), kad svečius palydi iki kambario. Gražu, galvoju, bet anokie čia mes ponai. Užlipam. Hmz, kur eiti, kairėn ar dešinėn? Kairėn kažkokia salė. Nebus gi į VIP kambarį įėjimas pro kažkokią salę. Ok. Dešinėn. Kelios durys. Kažkodėl sunumeruota tik iki 10. Mūsų prasideda 2, tipo, antras aukštas. Bet galvoju, gal čia pas juos kitaip nei kitur. Matyt, ir taip aišku, kad antras aukštas, kam dar kabinti ant durų tą papildomą 2. Aha, taip pažiūriu, koks mano kambario numeris, atmetu 2, susirandu tokiu numeriu duris, bandau atidaryti, užrakinta, ai, nu jo, taigi raktą davė, bandau rakinti. Netinka. Ir taip ir anaip. Netinka. Hmz. Gal ten žmonės dulkinasi, o čia kažkas bando atrakinti duris? Reikia eiti į registratūrą aiškintis. Intravertui tai aišku nepatinka. Pradedu lipti laiptais žemyn, o, geras, galima laiptais lipti ir į kitą pusę. Užlipu. Oooo. Super. Egzistuoja mano kambario durys. Įkišu raktą. Tinka. Darau duris. Neatsidaro. Nesupratau. Ai, nu durys ne pirmos jaunystės, paspaudžiu stipriau, dar stipriau, atsidaro. Žmona jaučiu būtų neatidarius. Štai kam reikalingas vyras 🙂

Įeinam. Kambarys šiek tiek pridvėsęs, gal kiek per mažai išvėdintas, bet nepasakyčiau, kad mane tai suerzintų, sofa nunešiota gerokai, iš sofos pagalvių nešviežias kvapas, na, ir šiaip viskas panešiota. Nors nepasakyčiau, kad ypatingai blogai. Tiesiog, kiek yra tekę būtų VIP kambariuose užsienyje vis pasitaikydavo viskas nauja. Nežinau, ar taip priklauso, ar kaip. Todėl ir tyliu. Išeinam į terasą. Taip kambarys turi savo terasą. Bet ten irgi nėra švaru. Ne nu taip, medžių lapai ir pan. Bet jei tai VIP, tai turėtų sutvarkyti prieš įsikeliant ir terasą. Žodžiu, terasa akivaizdžiai man nepatinka, nes kambarys atrodo žymiai švariau. Ypač lova. Tiksliau patalynė. Balta, švari kaip ir priklauso. Ir chalatukai balti, ir šlepetės baltos ir rankšluosčiai. Čia tikrai šie dalykai VIP, kaip ir priklauso. Taigi terasą pamirštam, nors, matyt, dalis didelės kainos ir dėl jos. Ai, dar dantų šepetukus davė. Geras. Neblogi tokie. Aš vis sakydavau, kad galiu lengvai išsiruošti kelionei, įsimetu dantų šepetuką ir galiu važiuoti. Dabar dar geriau, nei to nebereik, galiu išvažiuoti iš karto iš darbo.

Einam į vonią. Burbuliatorius mažiukas. Štai ką reiškia rinktis intravertui pagal nuotraukas. Na, taip neprikiši, nuotrauka pateikta tiksli. Nėra šioje vietoje jokios apgavystės. Tik, kad mažiukas. Dviese tilpom, bet seksui per maža vietos, vėliau pabandėm, bet labai nepatogu ir persikėlėm į lovą. Bet šiaip fainas dalykas. Nors papildomi 100 eurų už tai nebuvo verta. Geriau būtume į Eglės baseiną su pirtimis ir burbuliatoriais nuėję. Ui, net kelis kartus galėjom už tą kainą. Apsiskaičiavau, vadinas.

Na, ir dabar tai dėl ko viskas prasidėjo. Sulužęs tualetas. Mes šoke, išeinam į Eglės sanatoriją užsisakyti kokių nors procedūrų. Žmona pagooglina. Randa tą patį booking.com. Skaito atsiliepimus. Pala, o kodėl aš nemačiau atsiliepimų? Ir visi neigiami yra absoliuti tiesa. Aš šoke dar kartą. Dar gražiau. Trijų žvaigždučių. Ir kaip aš to nemačiau? Na bet kaina. 250 eurų. Juk tai ne trijų žvaigždučių kaina. Pyktis užverda. Sulužęs tualetas, vietoj planuoto VIP kambario. Na, grįšiu parašysiu į booking.com, dar kur nors. Ir pačiam, booking.com, kad jis turėtų išmesti įspėjimą, jei bandai užsakyti viešbutį, o apie jį pilna neigiamų atsiliepimų.

Žmona keistai elgiasi. Gal trenkta kokia? Ai, sako, bus gerai. Tiek jau to. Nesigadinam nuotaikos. Rimtai? Mano žmona? Taip? Gal sukeitė kas? Užduodu keletą klausimų apie praeitį. Tokių, kad tik tikroji žmona galėtų žinoti atsakymus. Žino. Dar sudėtingesnį klausimą. Irgi žino. Hmz, mano žmona. Ta pati. Keista. Na, ok. Tikrai nesigadinam sau nuotaikos. Grįžkim į viešbutį, įgriukim į lovą, pasiglamžykim. Einam. Na, bet nesąmonė. Suplojau 250 eurų. Du kartus daugiau už jų standartinį kambarį. Du kartus. Taigi VIP aš. Ir dabar gyvensiu su sulužusiu tualetu. Nea. Reikia pasiaiškinti. Grįžtam. Administratorės vėl nėra. Tenka jos vėl ieškoti. Na, kai tik atvažiavom irgi nebuvo. Randam lengvai ir greitai, bet vėl tai primena, kad tai tik 3 žvaigždučių viešbutis. Aukštesnės klasės viešbučiuose nereikia jų ieškoti. Pasiskundžiu. Jau pasiruošęs kovoti, nes booking.com parašyta, kad personalas labai nemandagus ir nepaslaugus. Administratorė labai susirūpina ir iš kart siūlo keisti kamabarį, vos ne kitą raktą duoda, bet tas tikriausia dar nesutvarkytas, einam kartu apžiūrėti to sulūžusio tualeto. Ji laksto, pasiūlo mums į restoraną deserto, sakau, nevalgom, tai vyno ar ko. Na, ok. Einam. Kol kitą kambarį sutvarkys.

Nevisai, vadinas, visi neigiami atsiliepimai teisingi. Administratorė ypač maloni ir paslaugi. Nors. Užeinam į restoraną. Einam į lauko terasą. Išsirenkam staliuką. Žmona atsisėda. O man jau viskas įtartina. Stalas. Kažkoks geltonas. Ui, o suolas irgi kažkokiais geltonais žiedlapiais visas aplipęs. Na, ok, žmona su džinsais, o aš gi tiesiai iš darbo, su kostiumu, gal ir nėra jis ypač švarus, bet tai mano nuosavas purvas ir nenoriu aš svetimo geltono purvo ant savęs. Nueinu pas padavėją paprašyti, kad nuvalytų. Ta iš kart kažkodėl susierzina. Pradeda aiškinti, kad lauke medžiai žydi, čia liepžiedžiai, ką ji gali padaryti, nes taip yra ir pan. Aš nesuprantu jos susirezinimo, sakau, kad aš tik paprašiau pavalyti, nes negaliu ant tokio suolo sėstis. Jau ir mano balse susierzinimas. Pirmą kartą per visą šitą istoriją. Ir čia įvykiai pasiekia kulminaciją. Tą man atrėžia:

-Gerai, jau gerai. Pavalysiu. Jei spėsiu.

-Jei spėsit? Tikrai? Jei spėsit? Aš pastovėsiu. Palauksiu. Man nesunku, – užverda ir man kraujas. Na, palaukit, tuoj aš prirašinėsiu pilną internetą atsiliepimų apie jus, fotkių prisidarau, pridėsiu. Stoviu laukiu. Laiko nenuėmiau, geras 5 minutes. Ateina. Vieną suolo pusę pavalo. Pagauna mano žvilgsnį, o kodėl aš turiu sėdėti būtent toje suolo pusėje, kurią ji pavalė. Ji nepatenkinta atžagariai pavalo ir kitą suolo pusę. Ir man pasirodo, kad ji jau eis:

-O stalą, – jau susinervinęs beveik išrėkiu aš.

-Va, turiu staltiesę, – beveik išrėkia padavėja ir, tipo, patiesia. Kreivai. Ne, ne truputį kreivai. O visiškai kreivai. Fotkę pasidariau. Kiti stalai gražiai, lygiai, o mūsų štai taip:

staltiese

-O čia toks naujoviškas dizainas? – bandau ironizuoti, bet žmona mane pradeda tildyti, o padavėja nueina taip ir palikusi kreivai.

Grįžta administratorė. Kambarys sutvarkytas, galite eiti. Aš primenu, kad žadėjo Wi-Fi kodą, nes ant durų mačiau Zebra reklamą (kuris yra mokamas), o booking.com parašyta, kad Wi-Fi free. Taip, taip, prašom. Įdomu, jei nebūtume pakėlę pradžioje skandalo, ar taip ir būtų “taip, taip, prašom”. Ar netektų įrodinėti, kad buvo parašyta, jog free. Ok. Aiškina. Taigi, pas mus du Wi-Fi. Aha, sakau, mačiau jau, kodo reikia. Taigi pirmo kodas yra viešbučio pavadinimas + 13. Rimtai? 13? Ne, nu aš neprietaringas, bet reikia būti prie bajerio, kad pavadinti 13. Bet tyliu. Man tai kas. Ne aš marketingu pas juos užsiimu. O, antro, lyg aš dar nebūčiau gerai suvokęs bajerį – 13 + viešbučio pavadinimas + 13. Geras. Garantuotai 13. Prisimenu, buvo Vilniuje vienu metu firmos iškaba: Pravalas. Rimtai. Gal ir nespėjot pamatyti, nes kas gi užsuks į įmonę tokiu pavadinimu? Greitai užsilenkė.

Ok. pabaigiam vyną. Ai, nu gavom kažkokią kompensaciją. Varom į tą naują kambarį, kurį sutvarkė. Koks ten sakė numeris? Kitas aukštas. Užlipam. Joma jo. Čia taip viskas apšiūrę. O tai negi bus čia tas geresnis kambarys? Ir pala, jis juk virš mūsų, vadinasi be terasos, na, šiaip nereikalinga man ta terasa, bet kažkaip įtartina, kad ji mums pakeitė į tokio pačio lygio kambarį. Durys neatidaro. Aha, ir čia išklypusios durys kaip ano kambario. Stipriau. Dar stipriau. Na, ne, neatsidaro. O sakė, kad raktą duryse paliko. Nėra. Aš žemyn jau susierzinęs juodai. Administartorės vėl nėra. Kur administartorė, nebegaliu daugiau. Atlekia ta visa susijaudinus. Kaip tai neatsidaro? Taip va. Nuėjom į tą naują, nr. toks, o durys užrakintos. Ai, tai ne, jūsų seną sutvarkėm? Mintyse, greitai negalėjo per tą laiką nei sofos pakeisti, nei terasos išvalyti, nei … Ai, taigi tualeto dangtį tai galėjo pakeisti.

Viskas. Daugiau sėdžiu tyliai, kad vėl ko nors neužkabinti. Įlipam abu į burbuliatorių. Laukiam. Lėtai bėga vanduo. Na, beveik jau pilnas. Įjungiu, bl…, kaip muša srovė vandens po visą vonią, pilnos grindys vandens. Staigiai išjungiu. Reikia palaukti daugiau kol pribėgs. Nors ir vėliau kažkaip to vandens ant grindų būdavo ištisai. Jei nemie įsirenginėsim burbuliatorių, tai būtinai reik apie tai pagalvoti ir kažką numatyti. Gulim. Įjungiu. Žmona matau nemato, tai aš ir jau tyliu. Vonią praplauti tai praploviau. Kaip ir viskas normalu. Bet tai blin burbuliatorių irgi reikėjo praleisti, kad vanduo prabėgtų, t.y. reikėjo prisipilti pilną vonią, paleisti burbulaitorių, kad jis seną vandenį išplautų iš vidinių mechanizmų. Mylėtis, kai matai, jog vanduo nešvarus, nelabai. Ok, ištempiu į lovą.

Wi-Fi. Ir kam gi man prireikė free Wi-Fi? Turiu gi mobilų, ten visokiems facebookams pilnai užtenka. Taigi nutarėm euroviziją žiūrėti. Telikas stovi ten kur sofa. Sofa kaip jau minėjau panešiota ir šiaip lovoje žiūrėti patogiau. Buvo mintis teliką persinešti į kambarį, bet pagalvojau, kad labai tingėsiu nešti atgal. Telikas Philips, taigi smart susiejimo su mano Samsung mobiliu nesigavo. Dar daugiau, ir mano Samsung prijungus per USB prie teliko nesigavo irgi, neveikė. Tai aš pasiruošęs ir tokiam atvejui, pasiėmiau iš darbo laptopą. Žiūrėsim euroviziją šiuolaikiškai, per internetą. Aha, pasvajok. Tame kambaryje kur lova Wi-Fi ryšys per silpnas ir laptopas prie interneto taip ir neprisijungė, nors mobiliakams ryšio užteko. Aha, vonioje Wi-Fi traukia gerai, pabandau įjungti LTV, veikia. Gulėsim burbuliatoriuje ir žiūrėsim euroviziją per laptopą. Na, bet kažkaip pagalvojom, kad burbuliatoriuje nebus patogu kelias valandas ir žiūrėjom euroviziją ant tos nudrengtos sofos.

Nusileisti žemyn iš kambario ne pusryčių metu buvo nepatogu. Nes pamatydavai tokias išgąsčio akis, kad čia vėl tie monstrai nusileido ir tuoj bus problemų lietus. Tai daugiau su mumis visi elgėsi labai mandagiai ir gražiai, o kai ryte administratorė pasakė, kad su mumis nori pakalbėti direktorė, tai nutariau, kad per visą internetą nerašinėsiu. Su direktore nekalbėjom, o kam, ką jis pasakys, atsiprašys ir t.t. Ir ką mes pasakytume, kad už tokią kainą tikėjomės geriau. Gal mes kainose nesiorientuojam, gal čia mūsų problemos, ne taip dažnai išvažiuojam, gal viskas pabrango kaip kalafijorai. Gal tikrai kas buvo litais, tas dabar eurais, o mes vis dar verčiam į litus ir žiūrim kokios kainos tada buvo. Gal. Juk vis tiek kitais metais mes čia nebevažiuosim. Mūsų kitokie poreikiai, jie juk nepadarys kapitalinio remonto visam viešbučiui, nepakeis žvaigždučių skaičiaus vien dėl mūsų. Todėl ir nerašau viešbučio pavadinimo. Jei kam bus įdomu, draugams, neviešoje žinutėje galėsiu pasakyti koks tai viešbutis, kad jei poreikiai tokie kaip mūsų, kad į jį nevažiuotų. O kitiems tai gal ir geras jis bus.

Beje, pusryčiai geri. Man patinka, kad ne švediškas stalas. Man visada neaiški ta mintis, kad gali ėsti kiek nori ir tai nekainuos. Kad vienas suvalgo tarkim vieną dešrelę, o kitas 10. O kaina ta pati. Man tas nesuprantama, nors aišku kituose viešbučiuose tuo puikiai naudojuosi, t.y. prisiėdu, kad pietų beveik nereik, bet man nepatinka tokia sistema. Man patinka tvarka. Iš vakaro pasakai ką valgysi ir daug maž kelintą valandą. Gal iš kliento pusės ir nėra taip absoliučiai patogu, bet aš į šį reikalą žiūriu iš kitos pusės. Iš kitos pusės žinant kas, kada ir kiek valgys, galima žymiai lengviau prognozuotis visą eigą, t.y. nereikia tarkim pirkti 100 kiaušinių, jei bus tik 10 valgančių kiaušinius. O kur kitus 90 dėti, išmesti? O jei nupirksi 20, o norės visi 100? Žodžiu, man tvarka patinka. Užsakei – gavai.

Apskritai paėmus vis tiek patiko. Tiek metų su žmona gyvenam, o viešbutyje elgiamės kaip meilužiai. Tik dar paprasčiau. Galim ir po internetą palandžioti, galim dar kai ką, nėra tokio spaudimo, kad dabar turi kitam patikti. Čia į temą trumpas anekdotas:

-O, matau, kad tu manimi visiškai pasitiki..

-?

-Na, vaikštai prie manęs neįtraukusi pilvo.

🙂

Tikriausiai kitą kartą važiuosim ne į Birštoną, jau laikas pabandyti ką nors nauja.

Advertisements