Tags


Sėdim su žmona kavinėje. Sūnui gimė dukra tai susirašinėju su juo, klausiu, ar vardą jau sugalvojot.

-Dar ne, – atsako.

-Tikiuosi duosit kokį lietuvišką, – klausiu toliau, nes sūnaus draugės (taip, draugės, o ne žmonos, dar klausimas ar draugė, ar tik sugulovė vienkartinė) pavardė rusiška.

Žmona klausia apie ką ten susirašinėjam. Sakau:

– Rašau, kad vardą bent lietuvišką duotų, o tai duos po to kokį nors Andžela.

-O Dieve, tikrai jau, – pasibaisėja žmona.

Kaip tik aplink mus sukinėjasi padavėja, indus nurinkinėja, ar tai atnešė kažką. Aš taip sėdžiu, galvoju, kaip šnekam prie padavėjų laisvai, taip ir slaptus dalykus galim išplepėti, arba kaip dabar, taigi daug Vilniuje lenkių, ar tik nebus ji kokia lenkaitė. Prieina dar kartą, aha, žiūriu kortelę turi su vardu pavarde, mažom raidytėm, bandau įskaityti:

– Andželika ….

Ups. Ir reikia gi man taip sutapti. Būtent šis vardas toptelėjo į galvą, būtent tuo metu pasakiau, ir būtent tokiu vardu šalia buvo. Na, aš suprantu, kad lenkams tai normalus vardas, bet man lietuviui nesinorėtų turėti anūkės su lenkišku vardu.

Va, taip va. Reiks atidžiau stebėti kai kalbuosi kavinėje, ar nieko nėra šalia. Ai, sūnus atrašė, kad duos lietuvišką. Motina pas jos draugę tai lietuvė, tik tėvas rusas, todėl tokia pavardė.

Taip vat per aplinkui apsiskelbiau, kad jau senelis.

Advertisements