Tags

, ,


Esu pakankamai laimingas. Šeima, vaikai, darbas. Gyvenu name. Nors namas keistas. Viskas labai šviesu. Man nebūdinga. Ne tik šviesu, bet švaru ir tvarkinga. Net labai tvarkinga. Keista. Apsidairiau. Baltos, idealiai švarios sienos. Ant vienos sienos didelis didelis per visą sieną veidrodis. Irgi švarus. Idealiai. Viena lova. Balti, idealiai švarūs užvalkalai. Net idealiai paklota. Kažkas čia ne taip. Sterilu net, sakyčiau.

Bet aš laimingas. Gyvenu normalų, nors gal ir neypatingai įdomų gyvenimą. Dirbu įdomų darbą. Darbą? Kokį darbą? Kokios mano funkcijos, ką aš dirbu? Keista nieko, absoliučiai nieko neprisimenu apie savo kasdieninį darbą. O šeima? Vaikai? Kur jie? Kas jie? Kiek jų? Ir kur jie gyvena? Mano name kambariai tik du. Net vienas, sakyčiau. Kitas yra mažiukas prieangis, kuriame kažkas gyvena. Tas, kuris mane saugo? Mane saugo? Nuo ko? Kas aš?

Iškyla atminties prošvaistės. Aš einu mažo kaimelio gatve. Mažas kaimelis, net miestelis sakyčiau, tvarkingas toks. Studentų miestelį kažkuo primena. Aš einu. Aš esu laisvas. Aš esu laisvas daryti ką noriu.

Grįžtu mintimis į baltą kambarį su vienu vieninteliu baldu – viengungiška balta lova. Kas čia vyksta? Egzistuoja išorė? Miestelis? Kaimas? Keliukas? Medžiai, miškas, žolė? Ar aš laisvas išeiti iš šio kambario? Štai nuo ko mane saugo tas kažkas prieškambaryje. Kad aš neišeičiau. Kur man eiti? Man gerai ir čia. Turiu šeimą, darbą, vaikus. Pala kokį darbą? Kokią šeimą? Kažkas čia ne taip.

Atvyksta daug žmonių. Kažkokia prezentacija. Mane pristatys šiems žmonėms. Čia aš – eksponatas. Vyrai, moterys. Tačiau aš nesu jiems labai įdomus. Jiems įdomiau išgerti ir užkasti. Aš jiems tik pretekstas baliui. Mano baltas kambarys prisipildo žmonių su šampano taurėmis rankomis. Mane visi pamiršta. Aš įsimaišau į minią ir po truputį judu link išėjimo.

Išėjimas. Laukas. Nesu niekada buvęs šitame lauke. Nors ne. Juk tai tas pats miestelis iš mano atminties. Dar tada kai aš buvau laisvas. Aš išsiskiriu savo balta apranga. Sukilimas. Tokie kaip aš susiorganizavo ir bando nugalėti mūsų prievaizdus. Abi pusės turi savo uniformas, tamsias. Tik aš baltas – kaip balta varna. Prasideda susišaudymas. Nors sukilėliai ir pralaimi, aš šioje sumaištyje sugebu surasti prižiūrėtojo automatą ir dviratį. Koks futuristinis dviračio dizainas!

Aš nutariu bėgti. Nes pradedu susivokti, kad aš laikomas nelaisvėje. Šoku ant dviračio ir atsišaudydamas bėgu. Kadangi visuotinė suirutė, man neblogai sekasi, nukepiau kelis persekiotojus ir sugebėjau iš plyno lauko pasislėpti už daugiaaukščių namų. Viename iš jų bandau slėptis, čia mane kažkas pamato, aš vėl slepiuosiu, tada kažkaip apgaunu, vėl išbėgu į lauką, tada slėpdamasis įlekiu į kažkokį butą. Ten matau, kad svarbūs asmenys, paimu vieną įkaitu, automatą pristatau prie smilkinio ir grąsinu nušauti, jei manęs nepaleis.

Mano nuostabai, būtent tas į kurį ir nsutačiau automatą, ramiai, sako:

-Ok, tu laimėjai, rašyk pareiškimą dėl atleidimo iš darbo.

-Kokį pareiškimą dėl atleidimo iš darbo? – visai nesusigaudau ir prisimenu, jog jaučiu, jog turiu darbą, bet tai kokį. O jis man diktuoja:

-Prašau mane atleisti iš psichinio ligonio pareigų.

Aš dirbau psichiniu ligoniu? Jie ant manęs darė bandymus? Rašau. Jie skubiai patvirtina savo parašais apie sutikimą ir šypsodamiesi praneša:

-Viskas, atleistas, dabar gali eiti kur nori, esi laisvas.

Prabundu. Joooo. Daugiau ir neužmigau. Matricos stiliumi. Filmo “Brazilija” stiliumi.

Advertisements