Tags

, , , , , , , , , , , , ,


Pirmiausia, ačiū Eglei už rekomendaciją. Pažiūrėjom savaitgalį rekomenduotą filmą Išmokyk mane mylėti / Fathers and Daughters:

Fathers-And-Daughters

Rež.: Gabriele Muccino
Vaidina: Russell Crowe, Kylie Rogers, Amanda Seyfried, Aaron Paul ir kt.

Visada įdomu kaip oficialiai išverčia į lietuvių kalbą. Ir nors vertimas “Išmokyk mane mylėti” ir atitinka filmo esmę, bet vis tiek neaišku, kodėl negalėjo išversti tiesiogiai “Tėvai ir dukterys”. Man net kažkokios sąmokslo teorijos vaidenasi, bet tikriausiai Lietuvos rinkai marketingine prasme geresnis toks pavadinimas. Matyt, lietuviams svarbiau meilė, nei jos ištakos – tėvų ir vaikų santykiai. Ypač lietuviai menkai akcentuoja tėvo įtaką dukters auklėjime. Yra kaip yra. Aš žinau abu pavadinimus ir galiu dėl to džiaugtis, pusė filmo supratimo darbo už mane padarė filmo pavadinimo vertėjai.

Žiūrim. Kaip ir rašiau, jau po 5 minučių žiūrėjimo nubraukiau ašarėlę. Ir ne tada kai įvyko avarija, o tada kai dukra bėga paskui sužeistą vežamą tėvą. Ką tik mama žuvo, o ji verkia dėl sužeisto tėvo. Aišku, kad ir mama svarbi, bet šioje scenoje užakcentuojamas tėvo ir dukters santykis. Ypatingas. Net pravardė “bulvių traškutis” tai parodo, juk nėra yprasta savo vaikus vadinti bulvių traškučiais, bet kai tarp žmonių yra artimas santykis, jie vadina vienas kitą tik jiems suprantamais pavadinimais ir net kartais turi išradę ir savo žodžius. Aš matyt taip jautriai reaguoju, nes pas mane su maže toks pat ypatingas santykis. Su vyresne nėra tokio. Kaip ir filme aš su maže viską darau kartu. Ir lygiai taip pat knygas skaitau, dviračiu mokinau važiuoti ir pan. Visi sako, kad čia tėčio vaikas. Net iš gimnastikos treniruočių paėmė mano tel. Nr. nors pradžioje turėjo žmonos. Va, net šios dienos atsitikimas. Mažė sėdėjo sėdėjo tik kapt kapt ašarėlės ir atėjo mane apsikabinti, nes jai liūdna pasidarė. Atėjo pas mane, o ne pas mamytę, nors šalia buvo, o po to visą vakarą mane apsikabinus ir vaikščiojo.

Taigi. Grįžtam prie filmo. Man filmas patiko, taigi dabar įdomu, o kaip gi žmonai. Kol žiūrėjom, tai ji nezyzė, kad neįdomu, tai jau šį tą reiškia. Po filmo klausiu jos, kaip tau, ar patiko? Ji atsako klausimu, o kaip man? Aha, aišku. Neypatingai jai. Dar bandau su ja apie šį filmą šį bei tą aptarti, bet jai ši tema visai neįdomi ir aš nebelendu šia tema prie jos.

Šiaip keista. Kiek ją pažįstu, turėjo jai patikti. Tai kodėl neliko sužavėta? OK. Apie ką filmas? Apie tai kokią įtaką daro tėvai vaikų tolimesniam gyvenimui. Konkrečiai dar tiksliau, kokią padaro įtaką tėvo meilė dukrai jos sugebėjimui suaugus priimti ir duoti meilę vyrui. Du atvejai, kurie gal būt užkliuvo mano žmonai. Pirmas, kad tai parodoma būtent per tėvo, o ne per motinos prizmę ir tai žeidžia jos savigarbą. To dalyko, kad be moters žlunga vyras, tada jo meilė vaikui irgi nėra visaapimanti, su trūkumais, juk visos problemos ir prasideda, kai žūsta mama, ji neįžiūri. Antras, kad ji pati nepatyrė tėvo (net abiejų tėvų) meilės. Ir nors ji turėjo abu tėvus, bet filmas apie ją. Sužalota siela, nesugebėjimas mylėti ir priimti meilę. Jai skaudu matyti skaudžius dalykus apie save. Bet vėl. Filmas juk paguodžiantis. Filme išmoksta mylėti. Aišku, kažin, ar realu, kad po tokių jos veiksmų koks vyras sugrįžtų pas tokią moterį. Bet filmas tam ir filmas, kad užaštrinti realybę, parodyti, kad net tokią moterį kažkas gali mylėti ir atleisti tokius poelgius. Na, gal ir yra meilė pasaulyje. Tokia. Aš ir noriu tuo tikėti. Noriu, bet netikiu. Aš nesugebėčiau atleisti. Net mažesnių dalykų neatleidžiu. Menkas mano tikėjimas meile. Gal tokie filmai ir pasėja tikėjimo grūdelį, gal užaugs ir pas mane.

S-j atkreipė dėmesį į filmo “Gladiatorius” žvaigždę Russell Crowe ir kaip supratau neigiamai atsiliepė apie Amanda Seyfried. Gerai, kad aš neprisiminiau, kur ta aktorė man matyta. Žmona priminė. Ji – pagrindinė aktorė tokiame keistame erotiniame trileryje “Chloe”. Matyt, ir žmonai kliuvo, kad tokia sterva iš to filmo čia beveik teigiama herojė, o gal tai, kad ji dulkinasi su visais, ypač suartino su praeitu filmu ir trukdė žvelgti į filmo esmę. Gal. Aš tai džiaugiuosi, kad nors aktorė ir graži, bet ne ant tiek, kad aš tik varvinčiau seiles ir  negalėčiau apart jos daugiau nieko pamatyti.

Truputį keista buvo, kad jis taip nepriimė  pagalbos iš žmonos sesers šeimos. Gal kad rašytojas, o jie visi paplaukę. Nors kai pagalvojau apie save, tai aš kažkaip galvojau apie savo brolį – iš jo laisvai priimčiau pagalbą. O štai žmonos šeima ir suabejojau. Nors aš priimčiau, kodėl ir ne. Na, bet šiuo atveju parodytas ypač išdidus vyras, kuris dėl man nesuprantamų priežasčių nepriima pagalbos, nors šiaip tai prieš tai priimė. Ai, tarkim čia filmo įdomumui, kad dramatizuoti vyksmą filme, parodyti, kad net artimieji gali įsmeigti peilį tau į nugarą.

Filmo gale teko nubraukti dar ašarėlę, bet šiaip filmas nėra toks, kad ašaros upeliais lietūs, bet pora ašarėlių gali nuriedėti.

Fathers-And-Daughters (2) Fathers-And-Daughters (3) Fathers-And-Daughters (4) Fathers-And-Daughters (5) Fathers-And-Daughters (6) Fathers-And-Daughters (7) Fathers-And-Daughters (8) Fathers-And-Daughters (9) Fathers-And-Daughters (10) Fathers-And-Daughters (11) Fathers-And-Daughters (12) Fathers-And-Daughters (13) Fathers-And-Daughters (14)

Taigi, laikas reziumuoti. Geras auklėjamasis filmas tėvams (ir mamoms) – mylėkite savo vaikus, ta meilė ar nemeilė nulems visą jūsų vaiko gyvenimą.

Mano vertinimas. 9/10. Kodėl 9, o ne 10. Ai, nežinau. Todėl, kad man taip susirodė. Kodėl tiek daug? Todėl, kad dabar auginu tokio pačio amžiaus mielą dukrytę.

Advertisements