Tags

, , , , , , ,


O gal ir gerai, kad anksčiau neperskaičiau šios be galo geros brolių Strugackių apysakos. Arkadijus ir Borisas Strugackiai “Piknikas šalikelėje”.

Piknikas_salikeleje

Vis neprisiruošdavau paskaityti ir štai išleido naują redakciją, 2016 metų, kurioje yra originali, pradinė brolių Strugackių apysaka 1971 metų parašymo, o ne sovietų cenzūros išdarkyta. Keisti tie komunistai, nieko antitarybinio neradau, bet va, jie sugebėjo įžiūrėti.

Ši knyga berods pirmoji, kurią skaičiau originaliu būdu. Atsisiunčiau elektroninę kopiją, bet juk ji nelegali, tada nuėjau į knygų mugę (kaip man nepatinka ta mugė, aš noriu kas antros knygos, bet suprantu, kad neturiu tiek pinigų ir tiek laiko, kad jas perskaityčiau, dar kruva neskaitytų knygų nuo praeitos ir užpraeitos mugės guli), nusipirkau popierinį variantą, bet skaičiau telefone elektroninę versiją. Tik dėka to ir sugebėjau taip greitai per pora dienų perskaityti, nors ir didelės raidės, bet vis tiek virš 200 puslapių. O įdomumas nerealus.

Buvau girdėjęs, kad Tarkovskio filmas “Stalkeris” daug skiriasi nuo šios knygos. Ir tikrai jau nuo pirmo puslapio pasimatė, kad tai atskiras kūrinys, tiksliau ne Strugackių atskiras kūrinys, o Tarkovskis remdamasis “Pikniku šalikelėje” sukūrė atskirą kūrinį. Kaip džiugu. Už tai turime du genialius kūrinius, kurie tiek tam tikromis detalėmis persipina, bet iš esmės filosofine prasme yra praktiškai visiškai skirtingi.

Ir nuo pat pirmo puslapio aš įsimylėjau šią apysaką.

Oficialus aprašymas šiek tiek ne ten deda akcentą. Atseit, Zonoje pildosi slapčiausi žmonių troškimai. Taip, kino filme tai yra akcentas, o knygoje tai ne tiek akcentas, kiek pati kulminacija.

Ai, žodžiu, nežinau daugiau ką rašyti, be galo gera fantastinė knyga. Tiesiog, nereali.

Advertisements