Tags

, , ,


Kažkur skaičiau, kad jei kažką nori pamiršti, tai reikia tą užsirašyti. Tada žinosi, kad esi užsirašęs ir bet kada gali paimti ir perskaityti, ir tada pamirši. Nors kitur lyg skaičiau atvirkščiai, kad jei nori prisiminti, tai reikia užsirašyti, taip vizualizuosi, o ypač pas kai kuriuos asmenis yra vizualinė atmintis geriau veikianti. Žodžiu, dabar aš vadovausiuosi pirma versija, užsirašysiu tam, kad pamirščiau. Nes dabar jau geras tris savaites nešiojuosiu nuoskaudą, kurios negaliu pamiršti. O kam man to reikia? Kam man save graužti? Gyvenimas tęsiasi, pargriuvai, atsikėlei ir bėk toliau. Taigi…

Nuvažiavom su žmona į IKEA spintų / lentynų pažiūrėti. Pažiūrėjom, yra ir tinkamamų pagal dizainą, ir normalia kaina. Žmona:

-Perkam.

-Ok. Tik, – sakau, – mano manymu į tavo mašiną netilps. Reikia atsivaryti autobusiuką.

-Ne, tilps, kaip nors sutalpinsi.

Dar šiek tiek pasiginčijome. Bet ai, dzin, nors ir vakaras, galvoju, nors ir greit uždarys IKEA, bet jei netilps, juk ne man ant šalčio reiks stovėti ir laukti, kol atvarysiu autobusiuką. Aišku, vakaras, tingisi po visą Vilnių pimyn atgal važinėtis, dar sakė, kad mirk – gyvenk, bet šiandien jas surinkti reiks, bet ką padarysi, su moterim ginčytis tai tas pats kas su šakėmis pulti traukinį. Arba neseniai dar gerą perskaičiau. Su moterimis ginčytis tai tas pats kas skaityti programinės įrangos diegimo licencinį susitarimą. Kas ten bebūtų parašyta, vis tiek galų gale spaudi I Agree.

Nors mano mašina būtų. Mano nors ir mažesnė, bet kažkokia nerealiai talpi. Kažkada nusipirkau 3 metrų lentas. Ir neįtikėtina. Tilpo. Atidarius bagažinę ir per ją, taupiai sulanksčius galines sėdynes, užlenkus priekinę, įstrižai pasukus – tilpo. Na, bet žmonos mašina prestižinė, pas ją net nėra išėjimo per bagažinę į saloną. Na, taip, su tokia mašina, nieks lentų nevežioja. Nelygis gi.

Žodžiu nupirkom tas dvi lentynas. IKEA kaip visada taupiai supakuoja, bet pakuok kaip nori, aukštos lentynos, tai į ilgį nesutrumpinsi. Bet labai gerai, kad plonos. Tai irgi sulanksčiau kėdes, įstrįžai sukišau ir tilpo (aišku ir lentynos ne 3 metrų, net ne 2 metrų). Irgi patikėti negalėjau, bet tilpo. Moteris kaip visada teisi. Atseit.

Nuvežėm kur ten reikia, surinkau. Nors ir vienas malonumas IKEA baldus rinkti, bet vis tiek užtruko. Ai, dabar pirkom lovą dukrai. Ne iš IKEA. Jooo, instrukciją ilgai studijavau ir dar net nepavyko kol kas surinkti. Surinksiu, bet tiesiog nesulyginsi su IKEA instrukcijom, kur bet koks durnelis gali surinkti. Vėlai vakare grįžom namo.

Kitas rytas, kažkur važiuojam. Vėl su žmonos mašina. Atsisėdam. Ir kad pradės žmona klykti. Nes pasirodo, kad tos lentynos subraižė iš vidaus jos mašiną. Na, taip, ko čia stebėtis, jei sukiši daiktą, kuris praktiškai neįmanomai sutilpo, tai važiuojant per kokias duobes visai tikėtina, kad ir subraižys. Be visa ko jos sunkios, taip, kad juk sakiau, kad netilps. Aš juk sakiau: NETILPS. Žodžiu, klykė minimum dvi valandas. Gal ir daugiau. Aš jau nebesiorientavau nei laike, nei erdvėje. Prižadėjau, kad pirmadienį iš pat ryto važiuosiu su jos mašina į autoservisą ir užsakinėsiu bardačioko durelių keitimą. Aišku, manęs ten nesupras, bet ai dzin, lai pakeičia. Dar klykė be skaičiaus laiko. Nors aš visai nesijaučiu kaltas, nx, į tokią mašiną kišti netilpančius daiktus. Ypač kai yra autobusiukas. Senas. Į kurį tilptų lengvai ir jei ką ir subraižytų, tai net nepasimatytų, nes dar ne to yra matęs. Žodžiu.

Vakaras. Kažkas žmonai skambina, kad reikia mums privažiuoti, kažką mums turi perduoti.

-Kas čia skambino? Ką čia turi atiduoti?,- gal man ir nelabai įdomu, bet aš juk turiu būti sociali asmenybė, tipo, bendraujanti. O gal iš balso iš kart įtariau, kad čia kažkas ne taip.

-Ne tavo reikalas.

Na, ne mano, tai ne mano. Aš vis tiek net nesiorientuoju kelintadienis šiandien po tokio košmariško ryto peraugančio į dieną. Net dabar neprisimenu kelintadienis tada buvo.

Nuvažiuojam į sutartą vietą. Aha, čia jos draugė. Sakyčiau, “tipo draugė”. Kuri savavališkai iš mano žmonos pasiskolino kruvą pinigų ir jų negrąžina. Vysto savo biznį taip sukeldama daug išlaidų mano žmonai ir statydama į pavojų žmonos verslą. Žodžiu, gera sterva. Kaip reta. Tai va, kodėl žmona nenorėjo, kad žinočiau, jog jai kažką dar skolino, o dabar ji grąžina. Žino mano požiūri į tokias stervas. Bet pala, o tai gal sugalvojo bent dalį pinigų grąžinti. Pažiūrim. Žmona greit paima, ką duoda ir labai skubiai sukiša į kišenę, kad aš nespėčiau pamatyti, ką ten grąžina. Ohoho. Dar įdomiau. Iš kur čia tas slaptumas. Oi, žopoj čiuju, kad čia kažkas ne taip. Žmona greita, bet mano žvilgsnis akylas. Ir ką gi matau. Grąžina autobusiuko raktus. Taip, taip. To pačio autobusiuko, su kuriuo siūliau vežti tas lentynas.

-Tai pal čia kaip išeina? Mes nevažiavom su autobusiuku tų lentynų dėl to, kad tu tai stervai paskolinusi jį buvai? Ir dėl to apibraižėm tavo mašiną? Ir dar dėl to aš kaltas? Bl… gražu.

Savaitę nekalbėjau. Ne dėl to, kad buvau piktas. Neturėjau jėgų. Taip išsunkė. Po to dar savaitę trumpai į klausimus atsakinėjau. Tipo, lyg ir nieko nebuvo, bet ko klausi, tą atsakau. Dabar eina ar tai trečia ar ketvirta savaitė. Laikas užmiršti. Tai, vat ir užsirašiau. Dabar galiu ramiai pamiršti ir gyventi toliau.

Advertisements