Tags

, , ,


Vyksta aršus susirinkimas. Kartais, net ne kartais, o dažnokai pas mus darbe vyksta pasimušimo susirinkimai. Kai kas sako, kad čia prieš mane bando pulti, bet aš kaip visada kaip baltas avinėlis, pasipurtau ir vėl baltas. Žodžiu pešamės gal jau pora valandų. Visi net paraudę, suprakaitavę, įtampa didžiausia. Staiga suskamba mano mobilus telefonas. Visi sužiūra į mane. Nutyla. Kaip ir priimta per susirinkimus išjungi telefoną. Bet aš pamiršau. Ok, pažiūrėsim kas skambina. Ogi mano mažė, pirmokėlė. Juk svarbiau man mano mažė, todėl pakeliu ragelį:

-Labas, kačiuk, kas atsitiko, ko skambini?

Visi tyli. Ir aukščiausia valdžia sėdi tame susirinkime ir irgi tyli ir žiūri į mane.

-Baigėsi jau pamokos? Aha, gerai, kada darbas pas mane baigiasi? Penktą.

Kažkas girdžiu man sufleruoja, kad šiandien penktadienis todėl anksčiau.

-Gerai, kai tik baigsis darbas atvažiuosiu tavęs paimti. Atia, kačiuk.

Visi tyli. Nei tai pasimetę, nei tai ką.

-Na, tai kuo bagėm?

Susirinkimo įtampa nuimta. Visi pradedam vėl argumentuotai kalbėtis. Tiesa, po valandos vėl įtampa įkaista. Po susirinkimo jaučiuosi labaiu pavargęs, nei po visos savaitės darbo. Nelengva muštis. Ypač šiaip dėl sportinio intereso, o ne iš reikalo. Bet jei nesimuši, tada taps reikalu.

O šiaip geras būdas įtampai nuimti.

Advertisements