Tags

, , , , ,


Tikriausiai pasimaišiau ant Fiodoro Dostojevskio. Pirmiausiai jo genialus romanas “Broliai Karamazovai“, po to pažiūrėjau kelias variaciajas “Didysis inkvizitorius” ir Kasatkinos paskaitas apie tai, o dabar dar ir visą serialą Братья Карамазовы / Bratya Karamazovy / Broliai Karamazovai (2009):

Yra kelios “Brolių Karamazovų” ekranizacijos. Žymiausia versija aišku rusų 1968 metų. Bet aš pagalvojau, tarybiniai laikai, viskas draudžiama, tai bus taip apkarpyta, kad bus sunku atpažinti. Bent jau tikrai žinau, kad Didžiojo inkvizitoriaus scenos tarybinių laikų versijoje nėra. Jau norėjau imti JAV variantą, bet žiūriu, kad yra labai nauja Jurijaus Morozo režisuota 2009 metų versija. Ir netrumpa, 12 serijų po 45 minutes. 9 valandos, na, jo nesulyginsi su audio 39 valandom. Aišku, kad sutrumpinta, na, bet ir ne 2 valandos.

Ok, užsidedu žiūrėti. Žmona po 15 minučių atsisakė žiūrėti, motyvuodama, kad visa rusų literatūra, o ypač Dostojevskis yra depresuoti. Nustembu. O tu ką žinai Dostojevskį? Na, taip skaičiau “Nusikaltimas ir bausmė” mokyklos laikais, žiauriai depresuota. Na, ok, patyliu, neskaičiau aš “Nusikaltimas ir bausmė” – kaip tik dabar pasiruošiau, bet kol kas nežinau kas ir kaip ten, tai tyliu. Tenka žiūrėti vienam.

Pradžia. Vinjete, na, ta kuri eina visų serijų pražioje, išgalvota. Rodo, kad Dmitrijus katorgoje ar tai vedamas į ją, susitinka Ivaną (pasveikusį, nors knygoje nuduoda, kad jis daugiau nepasveiks). Ivanas su žmona Katia, o Alioša panašu, kad su susituokė Liza (nors irgi to knygoje nėra, tik Zosimo pranašystė, kad jis susituoks su kažkuo). Ok. Režisierius tuo tikriausiai norėjo pasakyti, nors tai ir Dostojevskio romano motyvais, bet jis leido sau kai ką (viską?) išgalvoti. Ai, jei nepatiks, galvoju, tai galėsiu imti 1968 metų versiją.

Žiūriu toliau. Ir labai nustembu, kad tų išgalvojimų nelabai yra. Na, taip daug kas sutrumpinta. Kai kas iš vis išmesta. Pvz. ko gaila tai senolio Zosimo istorijos nėra ir šiaip Zosima vienas iš silpniausiai parodytų personažų. Didysis inkvizitorius nors ir yra, bet irgi kokius tris keturis kartus sutrumpintas, kad net pasimetu. Šito tai galėjo netrumpinti, o išmesti kai kurias ilgas scenas, kurios bereikalingos. Ai, dar kas vietomis pasirodė , kad skubama, norima įtilpti į laiką, nes kai kurios scenos būtų žymiai geriau atrodę, jei po tam tikrų žodžių personažai reikšmingai patylėtų. Gaila, kad vietomis buvo paskubėta.

Tačiau labai nustebino personažai – aktoriai. Senį gašlūną Fiodorą Karamazovą iš kart įsimylėjau. Jau taip tipiškai atrodė, lyg pats Dostojevskis aktorių parinktų. Ivanas toks inteligentas irgi gerai atrodo. Alioša pradžioje atrodė daugiau vaikiškas nei gerietis, bet vėliau pripratau. Dmitrijus plati “ruskaja duša”. Patiko net jo vaikščiojimo būdas, toks platus platus. Nustebino Smerdiakovas, aš kažkaip jį isivaizdavau kaip Svirdulį iš Adamsų, tokį didelį, o čia toks mažiukas susitraukęs, o ką, gal ir teisingai, visai tikėtina, kad toks ir turėtų būti. Senio Fiodoro tarnas, pamiršau kaip vadinasi, irgi gerulis. Katia, tokia irgi pusiau inteligentiška. Nustebino Liza. Iš knygos pasirodė tokai super aikštinga, o čia pataisė mano nuomonę, daugiau žaisminga, nei aikštinga.

Pripratau prie visų personažų, pamilau juos ir laukiau, na, kaip ta Grušenka dabar atrodys. Ir buvau pritrenktas. Kai tik ekrane pasirodė, tai iš kart buvo aišku – va, čia tai Grušenka, dar nei žodžio nereikėjo jai ištarti. Uch, kokia moteris. Nenuostabu, kad dėl jos visi pametė galvas.

Iki kokios 6 serijos žiūrėjau negalėdamas atsidžiaugti. Vau. Na, aišku, kad neperteikia viso to kas romane. Bet tiems kas skaitė romaną, tai super priminimas visko. Jausmas toks, kad tavo geras draugas perskaitė ir detaliai tau atpasakoja ką skaitė. Aišku, kad kažką pamiršta, bet pakankamai detaliai. Net Iljušenka, net Žučka su Krasotkinu yra.

Kažkur 6-7 serijoje viena išgalvota vieta suerzino. Dmitrijus verčia gerti alkoholį mažą berniuką. Ir tas geria. Na, knygoje to nėra. Nebent labai jau pražiopsojau. Atvirkščiai, knygoje (ir kine) to berniuko tėvas (ar tai globėjas, o gal ponas) net neduoda Dmitrijui duoti nepelnytai uždirbtų pinigų. Atseit, nepelnytai uždirbti pinigai gadina žmogų, o čia po 5 minučių leidžia girdyti.

Taigi praeina kelios serijos, kol vėl atgaunu įdomumą. O gal šiaip nusibodo. Nežinau.

Po to žiūriu ir vėl negaliu patikėti. Scena iš Tarkovskio “Andrej Rubliov” – žiema, Dmitrijų kala prie Kryžiaus, kaip Jėzų Kristų. Nors ką, šiaip gal ir neblogai, visai į temą. Aš beje irgi pagalvojau, kad Dostojevskis ir Tarkovskis panašūs. Pas juos abu be galo daug simbolizmo. Gal Tarkovskis mokinosi iš Dostojevskio. Gal gyventų Dostojevskis šiais laikais, tai ne knygas rašytų, o kinus kurtų. Gal tas sąryšis (išgalvotas) ir visai neblogas.

Taigi bendrai, filmas man patiko. Matyt, kad nerekomenduočiau jo vietoj knygos. Nes žiūrint vien tik filmą, praktiškai prarandamas visas Dostojevskio užmanymas, visa giluma, visa idėja. Bet kaip atmintinė apie ką ta knyga, tai man labai patiko. Ir aktoriai patiko.

bratya-karamazovy (2) bratya-karamazovy (3) bratya-karamazovy (4) bratya-karamazovy (5) bratya-karamazovy (6) bratya-karamazovy (7) bratya-karamazovy (8) bratya-karamazovy (9) bratya-karamazovy (10) bratya-karamazovy bratya-karamazovy

Gal vietomis ir jautėsi aktorių vaidyba, bet nežinau, man vis tiek patiko. Šauniai padirbėta. Pagarba režisieriui ir aktoriams. Ypač už tai, kad neiškraipė Dostojevskio. Aišku, galima sakyti, kad tie nutylėjimai galėjo ir iškraipyti, bet nežinau, man daugiau šis filmas ne kaip atskiras kūrinys, o kaip gražus, nors ir nepilnas, knygos atpasakojimas.

Advertisements