Tags

, , ,


Antanas L. pasiūlė pažiūrėti youtubėj Didžiojo inkvizitoriaus vieną iš ekranizacijų. Aš kadangi vis dar gyvenu Fiodoro Dostojevskio knyga “Broliai Karamazovai” tai kai tik pasitaikė laisvo laiko, tai ir pažiūrėjau. Taigi Ivanas Karamazovas 🙂 “Didysis inkvizitorius”:

Inkvizicija / Инквизиция / Inquisition (2002)

Skaitau aprašymą. Laisva interpretacija. Apie tokią pabaigą Dostovejeskis kažin ar galėjo pagalvoti. Nu, nu.

Pradedu žiūrėti. 1860 metai, Ispanija. Žiauriausi inkvizicijos metai. Ir tuo žiauriu laikmečiu pas žmones ateina Jėzus Kristus. Ne, tai dar ne apokalipsinis sugrįžimas. Jis gydo žmones, žmonės jį atpažįsta. Tačiau kardinolas, Didysis inkvizitorius, praradęs tikėjimą, nori uzurpuoti bažnyčios valdžią ir pavergti žmonių sielas. Jis Jėzui Kristui iškloja viską, ką galvoja.

Žiūriu. Pastatymas neblogas. Gerai įgarsinta. Didyjį inkvizitorių visai neblogai vaidina. Tiesa, to nepasakyčiau apie Jėzaus Kristaus vaidmenį. Pagal Dostojevskį jis turėtų būti pilnas meilės, tačiau nelabai čia tas matosi. Nebent pabaigoje. Bet šiaip žiūrisi įdomiai.

Taigi žiūriu. Kaip ir pagal tą romaną, kaip ir girdžiu Dostojevskio frazes, panašias į originalias. Bet kažkaip viskas ne taip. Tie pakeitimai, tos interpretacijos visiškai pakeitė Dostojevskio mintį. Knygoje Alioša sušunka Ivanui, kai jis baigia pasakoti savo pjesę:

– Bet juk tu parašei ne ateistinią, o Jėzų Kristų šlovinančią pjesę.

Čia necituoju, o daug maž iš atminties parašiau.

Taigi žiūriu šią interpretaciją ir to nejaučiu. Kažkaip akcentai perdėlioti, kad ne Dievą pašlovinti, kaip Dostojevskis pateikia, o kad sumenkinti žmogų, tiksliau dar blogiau, akcentu perstatytas Bažnyčios vaidmuo į pirmą vietą. Būtent ne žmonių, o bažnyčios. Taip, pas Dostojevskį irgi tas yra. Jis irgi įžiūri pavojų, kad Bažnyčia nori tapti valstybe ir viską kontroliuoti. Bet pas jį kažkaip viskas kitaip. Pirma Dievas, tada žmogus, o po to Bažnyčia. O šiame filme viskas atvirkščiai. Pirma bažnyčia su jos nuodėmėmis, tada žmogaus prigimtis ir tik pačioje pabaigoje Dievo begalinė Meilė. Vat ir sakau, kad kaip ir tas pats, bet kažkaip viskas atvirkščiai.

Taigi nelikau sužavėtas šia interpretacija, o youtubas fainas, siūlo pažiūrėti alternatyvą. Teatrinis variantas:

Ф.М.Достоевский- Великий Инквизитор

O ir jau vadinasi “Didysis inkvizitorius”. Ir tikrai, tekstai žymiai artimesni originaliems Dostojevskio.

Jei pirmą pažiūrėjus pasirodė, kad yra puolama Romos katalikų bažnyčia, tai tiek antrą pažiūrėjus, tiek patį Dostovevskį paskaičius tokio įspūdžio nėra. Nors taip, Dostojevskis būtent pamini Romos katalikų bažnyčią. Bet tai ne gi carinėje Rusijoje, esant tokiai cenzūrai, jis galėjo rašyti – Pravoslavų. Taigi kaip ir pamini, bet kažkaip aišku, kad jis turi bendrai galvoje bažnyčias ir žmones, o ne konkrečiai katalikus. Ot, genialus žmogus, kaip ir parašo konkrečiai, bet vis tiek supranti, kad nori pasakyti žymiai plačiau.

Taigi man priimtinesnis antras variantas, kur mažiau interpretacijų, tekstai artimesni originalui, todėl ir mintį suprasti lengviau.

Nors ir man kažkaip keistai atrodo iškabinti vieną epizodą (nors lyg ir labai atskirą) iš bendro romano, bet kai paklausiau Tatjanos Kasatkinos, tai tikrai nuodėmė pateikti Didyjį inkvizitorių atskirai nuo Brolių Karamazovų. Ojojoj, kokios gilumos šiame romane, kaip viskas susiję. Kokios metaforos, kokios prasmės, kokios mintys ir idėjos. Kad aš net įsivaizduoti negalėjau. Net susapnuoti negalėčiau.

Taigi vėl ačiū youtubej, kad man pakišo Tatjanos Kasatkinos paskaitas apie Didyjį inkvizitorių viso Brolių Karamazovų romano kontekste.

Татьяна Касаткина Tatjana Kasatkina

Šiaip čia italų kalba, bet vėliau ji kalba rusiškai, tai prasukinėjus galima kokią valandą išgauti labai įdomios paskaitos. Ten vien apie pabučiavimą kalba gal pusvalandį. Nu, jo, pavarė Dostojevskis.

Kitos Kasatkinos paskaitos ta pačia tema:

Šiek tiek paklausinėjau tas paskaitas, dar net pats neperklausiau visko. Bet Kasatkina taip gerai analizuoja, taip įsigilinus, tokias metaforas randa, net elementariuose panaudotuose žodžiuose yra prasmė.

Žodžiu, nors ir patiko “Broliai Karamazovai”, nors ir buvau sužavėtas, bet pasirodo, kad neįžvelgiau nei vieno procento ką Dostojevkis yra sukišęs į šį romaną. Joooo 🙂

Gražiai Kasatkina apvertė Ivano mintį. Ivano gyvenimo idealogija:

– Jei Dievo nėra, tai viskas galima.

O Dievo:

– Jei meilė yra, tada viskas galima.

Advertisements