Tags

, , , , ,


Kažkaip knygos ar filmai patys ateina pas mane. Čia iš vienų puse lūpų nugirdau, kad skaito “Brolius Karamazovus”, bet taip nedrąsiai, lyg paslapčia, lyg gėdytusi. Nors ir pasakė, kad labai patinka. Čia dar kitoje skaitomoje knygoje radau ištrauką iš “Brolių Karamazovų”. Ir labai nustebau. Ką apie tokius dalykus rašė Fiodoras Dostojevskis? Taigi tarybiniais laikais jis nebuvo draudžiamas ir net, jei neklystu, buvo privalomų mokykloje perskaityti knygų sąraše. Su tuo privalomu sąrašu tai man įdomiai gavosi. Aš skaityti vaikystėje labai mėgau. Tiesiog graužiau knygas. Bet man tas privalomas sąrašas buvo toks neįdomus ir aš vis išsisukdavau jų neskaitydamas. Pats nežinau kaip išsisukdavau, nes rašomuosius darbus tai rašydavau iš jų. Kur plonos tai perskaitydavau, bet tų storų tai jau ne. Iki kol paskutinėje mokyklos klasėje kažkaip prisiverčiau perskaityti Vinco Mykolaičio Putino “Altorių šešėliai”. Ir labai nustebau, nes privalomame sąraše pasirodo, kad buvo ir tikrai gerų ir įdomių knygų. Bet jau buvo vėlu, išvažiavau studijuoti, mergos prasidėjo, žodžiu, nebeliko laiko skaitymams. Aha, už tai senatvėje 🙂 atsigriebsiu. Taigi gera proga papildyti praleistas išsilavinimo spragas. Be to, pagal ištrauką, man pasirodė, kad knyga be galo įdomi ir nagrinėjanti tokias svarbias žmonijos temas, kad oi oi oi.

Taigi Достоевский, Федор Михайлович (1821-1881) (Dostojevskis, Fiodoras) – Братья Карамазовы (Broliai Karamazovai):

Broliai Karamazovai

Ui, kai pamačiau kiek puslapių, tai ir pasimečiau. Kada aš rasiu tiek laiko, kad galėčiau viską perskaityti. Ir čia likimas vėl pakišo mintį, kaip tik po ranka pasitaikė audio įrašai. Taip taip, klausytis audio įrašų yra žiauru. Bet pagalvojau, kad gal geriau negu nieko. Nes audio galiu klausytis vairuodamas automobilį ir dar daug vietų, kur šiaip sunku būtų su knyga (pvz. kai blogas apšvietimas ar triukšmas – su ausinėmis).  Ir dar taip pasisuko likimas, kai tik pradėjau klausytis ir pradėjau vedžioti dukrą į Bernardinų parką. Ji ten žaidžia, o aš klausausi. O ir to klausimosi – 39 valandos. Aha, visa darbo savaitė.

Gaila, kad baigėsi. Tikrai šedevras. Tikrai teisingai įtrauktas į pasaulinį literatūros aukso fondą. Tiesa, pradžia buvo sunki. Pirmiausiai dėl to, kad audio įrašas ir aš nespėdavau apgalvoti, ką pasakė. Kadangi įrašai po 30 min, tai pripratau po kiekvienos dalies šiek tiek palaukti ir apgalvoti ką išgirdau.  Bet vis tiek, labai gailiuosi, kad klausiausi audio, o ne skaičiau. Bet ką jau padarysi. Kitaip užtrukčiau kelis metus ir šiais greito vartojimo laikais man nelabai irgi gerai. Vis gi be galo džiaugiuosi kad išklausiau. Antra problema, dėl to, kad nutariau klausytis lietuvių kalba. Tiesiog jaučiau, kaip tai turėtų gražiai skambėti senovės rusų kalba, kokie ten gražūs išsireiškimai. Bet lietuvių kalbą pasirinkau sąmoningai. Juk šis kūrinys ne tik literatūrinis, jis yra minties išraiška. O kur prasideda gilios mintys, filosofija, tada svetima kalba vis tiek sunku suprasti. Ir tikrai, po to susiradau internete keletą ištraukų rusiškai, skamba be galo gražiai, bet kad suprasti kiekvieną sakinį reikia gerai apmastyti, o su lietuvių kalba tai žymiai greičiau. Ir manau, kad teisingai, jog pasirinkau ne originalo rusų kalba, o savo gimtąja lietuvių kalba. Kitaip būčiau bent pusės minčių nesupratęs vien dėl kalbos barjero, nors rusiškai suprantu idealiai, bet matyt mokykloje ši tema buvo uždrausta ir šios temos žodynas pasirodė besantis skurdokas.

Taigi pradžia buvo sunki. Kol pripratau prie ilgų pasakojimų apie visus dalyvaujančius asmenis, kas kur ir kaip. Tokie lyg nukrypimai nuo pagrindinio siužeto. Bet juk reikia nepamiršti, kad autoriaus pagrindinis tikslas ne papasakoti kažkokią tai istoriją, o išdėstyti savo idealogiją, savo mintis, pasaulėžiūrą. Fiodoras Dostojevskis savu laiku buvo net socialistas, buvo ištremtas už tai į katorgą. Savu laiku buvo ateistas, bet vėliau tavo uolus Kristaus gerbėjas ir sekėjas. Todėl jo knygos yra savotiškas Dievo žodžio skelbimas. Savotiška Biblija. Jos išaiškinimai. Apologetika. Ir kaip tarybiniais laikais jis nebuvo uždraustas? Paradoksas. O gal ir buvo nustumtas kur į šoną, nes manęs taip ir neprivertė perskaityti.

Ir nors knyga pilna gilių minčių, bet ir pats siužetas rutuliojasi be galo įdomiai ir intriguojančiai. Jau pačioje pradžioje nujaučiam baisią nelaimę. Beje, pasakojimo stilius toks nerealus, lyg tikrai kažkoks žmogelis atpasakotų ką matęs ir girdėjęs. Tai suteikia tokį realumo pojūtį, lyg tai tikrai tikri įvykiai. Šį romaną galima net detektyvinių romanu pavadinti, o kuo toliau tuo jis panašesnis į trilerį, kur jau atrodo, kad viską žinai ir pradeda viskas mainytis kitaip, po to vėl kitaip, dar kitaip. Nerealu koks malonumas. Gilūs gyvenimiški pamokymai perpinti su trilerio dalykais.

Moralė, sąžinė, meilė, aistra, garbė, turto troškimas, bedievystė ir dar daug daug daug ir dar kartą daug žmoniškų savybių, žmonių santykių. Tiesiog nerealu.

Tai juk viskas tada galima, jei Dievo nėra.

Tą ir pamatom, kad būna, jei Dievo nėra. Tėvažudystė, aistros, savižudybės, išprotėjimai.

O kokia giliamintė Didžiojo inkvizitoriaus istorija. Beje, ją galima rasti internete: http://viluckas.lt/wp-content/uploads/2011/11/Inkvizitorius.pdf. Ją galima skaityti atskirai nuo viso romano.

O kad rusų kalbą moku – vis tiek gerai, nes kai kurie dalykai neišversti, nors patys pavadinimai irgi turi prasmę, pvz.: Smerdiakovas, Mokraja.

O radau labai gerą recenziją: http://100knygu.lt/issukis/atsiliepimas/11014/Broliai-Karamazovai. Labai taikli, tai aš daugiau nieko ir nebepridėsiu.

Klasika. Rekomenduoju.

Advertisements