Trumpas pastebėjimas. Iki žaliavalgystės dažnai skaudėdavo galvą. Na, šiaip nenuostabu: antsvoris, visokie cholesteroliai kraujuje, padidėjęs spaudimas ir pan. Kai pamišau dėl žaliavalgystės, tai ir pamiršau, kad man pakankamai dažnai skauda galvą. Tik šį pirmadienį prisiminiau.
O buvo taip. Išvažiavau 3 dienom į rekolekcijas. Atvažiavom, ten su maitinimu su viskuo. Susirinko gal 50 žmonių, pilna salė, išeina kažkas iš organizatorių ir klausia, ar yra vegetarų. Aš taip apsidariau. Nu, jo. Negi dėl manęs vieno man specialiai darys. Nieko neatsitiks, pavalgysiu aš tris dienas tą mėsą. Juolab, kad aš net ne vegetaras. Net ne veganas, o žaliavalgis veganas. Čia tikriausiai pusdienį reiktų pasakoti, o ką gi aš valgau. Taigi tris dienas valgiau, ką davė. Ir tik vieną iš tų dienų gavau nevirtų daržovių. Oho. Koks įdomus pastebėjimas. T.y. 99 procentai maisto buvo patiekta termiškai apdoroto. Tik pirmą dieną prie antro patiekalo davė morkų česnakų (aišku, kad su grietine) salotų. Viskas. Ai, ne. Dar paskutinę dieną buvo tipo balius, šventė, tai ten buvo ir vaisių stalas. Viskas. Visi kiti kartai absoliučiai viskas virta ar kepta. Nustebau. Anksčiau to nepastebėjau ir būčiau teigęs, kad mes pakankamai gauname šviežių daržovių.
O pirmadienį į darbą, stresas darbe kaip visada ir ką, iki vakaro galvą taip įsiskaudėjo, kad teko gerti tabletę. Oho. Ir pilvas į normalią buseną atsistatė tik po dviejų žaliavalgiškų dienų, nes net nesuprasi kas jau buvo ar užkietėję, ar paleisti viduriai, toks įspūdis, kad vienu kartu, o ir rytais atsikeldavau su išpustu pilvu, ne taip kaip dabar su stuburą siekiančiu.
Va, taip va. Čia sau motivacinę žinutę pasirašiau, o tai jau galvojau, o kas čia tokio. Maistas buvo skanus, geras, įvairus (ir avižinė košė, ir žuvis, ir mėsa, ir varškė – pagal visas mitybos piramidės taisykles), net nepersivalgiau (džiaugiausi, kad suvalgau mažiau nei seniau), beveik nevalgiau jokių saldumynų. Ir šią, kad nori. Per tris dienas organizmui tiu tiu. Va, taip va. Dabar kelias dienas būsiu 100 proc. žalias. Nes taip nebūnu 100, vis koks nors patiekalas šiek tiek įsimaišo, kokia krevetė, ar lašiša, ar trinta daržovių sriuba, tai normaliai tik kokį 90 proc. žaliavalgis.
ATF dienoraštis 
Oho kaip greit organizmas adaptavosi ir nebepriima kitokio maisto 😮 Oi, man patinka ta žaliavalgystė ir patinka, kad nevisada 100% laikaisi, nes jau būtum visai mano akyse šventasis valingumo karalius :)O dabar kai įsimaišo kokia krevetė tai vis ant širdies ramiau, kad net ir sveikuoliai nusideda. (čia aš visaip kaip guodžiu save dėl tų priaugtų per žiemą kilogramų ir tingėjimo 😀 )’
LikeLike
Ką aš žinau, o gal tik toks sutapimas, O ne 100 proc. vien dėl to, kad nueini, kur su žmona pavalgyti, ne į žaliavalgių, o ten salotas, jei be nieko, tai tokias neskanias duoda, lyg tyčiom 🙂 Tai ir renkuosi: arba nieko nevalgyti, arba neskaniai valgyti, arba šiek tiek pasiskaninti. Kadangi jei nevalgysiu, tai po valandos kitos pačią žmoną galėčiau suvalgyti, o tai, deja, pas mus baudžiamasis straipsnis. Neskaniai valgyti irgi nenoriu, tai ir lieka valgyti skaniai, nors ir neidealiai. Be to, šiaip net tie senieji žaliavalgiai vilkai sako, kad nereik būti 100 proc. Ta pati Butenko teigia, kad net nesveika. Žodžiu, viską daryt reikia, kad patiktų. Ir nesigraužti. Aš va tris dienas valgiau ne žaliavalgišką maistą ir nieko. Nenumiriau gi 🙂 Vėl kada atsitiks taip, kad labai problematiška ir vėl valgysiu. Arba tarkim išvažiuosiu į Paryžių. Tipo, ką žiūrėsiu į pancūziškus patiekalaus ir neragausiu 🙂
LikeLike