Tags

, , , , , , , , ,


Kadangi ir pats Sausio 13 -ąją buvau prie Parlamento, todėl kai tik išgirdau, kad sukūrė vaidybinį filmą apie tuos įvykius, iškart su šeima nulėkėm pažiūrėti.

Mes dainuosim / We Will Sing (2015):

mes_dainuosim

Šiek tiek neramu buvo, nes labai bijojau, kad vaidybinis filmas apie tokius rimtus dalykus gali labai nesigauti. Pradžia gera. Lietuvą rusai okupavę šimtmečiais. Pasitaikius pirmai progai lietuviai išsikovojo nepriklausomybę, tačiau sovietai su Stalinu priešakyje vėl pavergė Lietuvių valstybę. Tas pats okupantas, tik kitu vardu. O. Gal ir gerai, kad režisierius anglas Robert Mullan. O tai dar ir dabar žiniasklaidoje vengia atvirai sakyti, kad mūsų kova už nepriklausomybę buvo ne antitarybinė, ne  prieš socializmą, o mūsų kova buvo už nepriklausomybę nuo rusų. Ir labai teisingai padarėm. Nes kaip dabar matome, kad rusų valstybė taip ir liko neišsivysčiusi, necivilizuota, viduramžių mongolų totorių ordos lygio. Jiems tik užgrobti, žudyti, pavergti. Patys dirbti tingi, tai nori pavergti gretimas tautas.

Oi, prie filmo grįžtu. Dar labai gerai filme užakcentuota, kad Nobelio taikos premijos laureatas Michailas Gorbačiovas, Sovietų Sąjungos aukščiausias karinis vadas, apie viską žinojo ir pilnai galėjo užkirsti kelią žmonių žudymui. Bet tai ne, tas kraugerys iki šiol laisvas ir nenuteistas.

Ok. Vėl grįžtu prie filmo. Pati pradžia nuobodoka ir ilgoka. Tiesiog daug atvejų rodoma, kaip žmonės sunerimę, kad daug kas bando atkalbinėti. Nežinau, gal kadangi aš buvau toje jaunimo pusėje kaip rodo šiame filme, tai aš nemačiau jokio nerimo, niekas nieko nebandė atkalbėti – mes buvome euforijoje – laisvė buvo jau čia pat ir mes tiesiog džiaugėmės. Po to kai ruskiai komunistai pradėjo šaudyti  žmones, traiškyti juos tankais, tik tada šiek tiek atsitokėjome. Buvome pamiršę, kad susidurėmę su kraugeriais teroristais. Tiesa, tada ir mūsų pyktis sukylo – akis už akį. Kaip tada liaudį suvaldė ir nepradėjom karo, net keista.

Ok. Vėl prie filmo. Pusė filmo rodo kelias šeimas, jų ruošą vykti į Vilnių prie Seimo ar televizijos bokšto. Šiek tiek nuobodoka, vienodai viskas, bet mintis matyt ta, kad visi norėjo ginti Lietuvą – ir studentai, ir darbininkai, ir pensininkai. Nors keistai tai parodoma, lyg pusė norėjo, o kita nenorėjo. Na, nevisai gavosi su scenarijum, bet reikia džiaugtis kilniu noru.

Tada rodo kaip ruskiai puolė. Be gailesčio. Kraugeriai.

Toks pusiau vaidybinis, pusiau dokumentinis filmas. Labai tinkamas mūsų atminčiai. Kai dabar ruskiai puola ukrainiečius. Kraugeriai, žmogžudžiai. Jų mastymas per 24 metus nepasikeitė. Ruskiai – maskoliai ir toliau yra necivilizuoti neišsivystę valkatos barbarai.

Mes-dainuosim Mes-dainuosim Mes-dainuosim-filmavimai-StepDraw-nuotr-15-869x580 Mes-dainuosim-filmavimai-StepDraw-nuotr-17-869x580

Na, ne holivudinis filmas. Net sakyčiau toks lietuviškas, daug emocijos, mažai veiksmo. Kai kurios scenos išgalvotos, nors gal ir nesugadina visko. Matosi, kad mažo biudžeto filmas, taigi kartais užknisa tai, bet šiaip įdomu, kad to laikotarpio drabužiai, namų daiktai, tankai ir panašiai pakankamai tiksliai atkurti.

Apskritai, tai džiugu, kad šia tema sukūrė pirmą meninį filmą. Kaip ten sako, pirmas blynas … Na, ok, neprisvilęs, bet vis tiek pirmas. Tikiuosi, kad dabar ir valstybė finansuos dar vieno filmo apie Lietuvos vieną iš svarbiausių momentų kūrimą.

Jaudinantis filmas, ašaros bėgo. Ačiū tam britui, kad palaiko Lietuvą ir kaip išgali padeda mums prisiminti savo istoriją. Tai ypač aktualu šiuo laikotarpiu, kai imperialistai rytuose vėl kelia galvą. Ką ten kelia, jau pakelė ne tik galvą, bet ir sukrūvino savo rankas. Iki kaklo kraujuje jau. Ir toliau kiekvieną dieną žudo žmones.

Advertisements