Tags

, , , ,


Jau rašiau, kad užėjau į http://www.patogupirkti.lt ieškodamas vienos knygos apie žaliavalgystę, jos neradau, tačiau netyčia radau net tris naujas iš mano labai mėgstamos serijos “Siekiantiems begalybės”. Taigi iš kart užsisakiau ir jau kitą dieną pristatė į paštomatą. Ne, nu man tas pirkimas, kai atsiimi paštomate yra nerealus. Šios serijos knygas, bent mano žiniomis, galima gauti tik “Katalikų pasaulio leidiniai” knygynuose arba http://www.patogupirkti.lt. Aš šiaip mėgėjas ateiti į knygyną, bet ką daryti, jei jis dirba tik darbo laiku ir darbo dienomis? O čia išsirenki, susimoki ir bet kada naktį ateini atsiimti. Super. Aš taip ir padariau, važiuodamas namo po darbų, užsukau ir atsiėmiau. Kažkur beveik 11 valandą vakaro, kai šiaip niekas jau nedirba. Tikrai patogu pirkti.

Oi, nuklydau nuo temos. Taigi John Polkinghorne “Kvarkai, chaosas ir krikščionybė. Klausimai mokslui ir religijai”:

kvarkai_chaosas_krikscionybe

Ojojoj. Knyga tokiu pavadinimu: Kvarkai ir dar krikščionybė !!! Mokslas ir religija. Ir dar prie šitų be galo įdomių žodžių koks autorius: John Polkinghorne !!! Uijujui, koks įdomumas laukia. Tas Polkinghorne jau girdėtas, nors dar nesu jo nieko skaitęs. O dabar dar paskaičiau kas jis toks: Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius. Čia ne koks vienuolis ar kunigas, kuris visą gyvenimą tyrinėja teologiją. Ui, atsiprašau visų kunigų ir vienuolių, bet pas jus vis tiek kitoks požiūris į mokslą. John Polkinghorne pirmiausia mokslininkas, tiksliau jis iki pat šaknų yra mokslininkas ir viską žiūri primiausia mokslininko žvilgsniu – prielaidos, loginiai išmąstymai, argumentai, išvados. Viskas tikslu, apibrėžta, kaip ir mėgsta matematikai. Neveltui jis nors ir fizikas, bet matematinės fizikos. Gražu. Beje, kai jau jis pasiekė viską ką norėjo mokslininko karjeroje, tada tapo anglikonų dvasininku, tačiau ilgalaikis mokslininko darbas paliko jo galvoje esminius mastymo pagrindus.

Va, čia ir pasijuto skirtumas. Tą budisto knygą skaičiau gal kelis mėnesius, o šią suvalgiau per pora dienų. Ir tai tik dėl to, kad labai užimtas. Nors ir plonutė, kažkur 80 psl., bet būdinga mokslininkams koncentruotumu.

Labiausiai patiko vienas momentas. Aprašo apie mokslo plėtrą. Pateikia pavyzdį. Jei to pačio klausimo paklaustume skirtingose pasaulio dalyse, kokį atsakymą gautume. Aš pradėsiu antraip – pirma religinio – kokia pasaulio prigimtis. Tai aišku, kad gautume skirtingus aiškinimus. Budistai vienaip aiškintų, krikščionys kitaip. O jei paklaustume mokslinio klausimo, tai visam pasaulyje gautume vienodą atsakymą. Va, čia man ir juokingiausia. Mokslinis klausimas: iš ko sudaryta materija. Oba, galvoju, ką aš žinau. Ir čia Polkinghorne atsako. Taigi visiems aišku, kad iš kvarkų ir gliuonų. Oi, negaliu kaip juokinga. Aš net neturiu supratimo kas tie kvarkai ir gliuonai. O jam taip akivaizdu, kad visi pasaulyje žino iš ko materija sudaryta – taigi iš tų “įžymiųjų” (cituoju) kvarkų ir gliuonų. Na, dabar jau žinau, kad protonai ir neutronai tikima (aha, gerai pasakiau) jog sudaryti iš kvarkų ir gliuonų. Ten visokie bozonai, hadronai, labiausiai man patinkančios dalelės: aukštyn, kairėn, dešinėn.

Taigi mokslininkko požiūris į mokslą ir religiją. Mokslas kuo toliau, tuo labiau panašėja į religiją. T.y. daug mokslinių teorijų nebe eksperimentiškai įrodomos, o daugiau moksliškai išmąstomos: Didžiojo sprogimo teorija, evoliucija ir t.t. Beje, čia atreiptinas dėmesį, kad tas pats taikoma ir religijai.

Neapibrėžtumo principas. Įdomūs pamąstymai apie tai, kad elementariųjų dalelių pasaulyje daug keistenybių. Viena iš keisčiausių, kad jei du elektronai tarpusavyje sąveikavo (susituokė?), tai jie jaučia vienas kitą per didžiausius atstumus. Tai eksperimentiškai patvirtinta.

Nestabilios sistemos. Orų prognozės. Visumos principas. Labai dažnai pastebime, kad visuma nėra vien tiek atskirų detalių suma. Įgauna naujų savybių, kurių nenusako vien sudedamosios dalys. Lempučių eksperimentas.

Labai įdomus skyrius apie maldą. Pradžioje įvairūs pamąstymai apie šį bei tą. Na, taip labai įdomu. O po to labai netikėtai, klausia tokio sudėtingo klausimo: kodėl reikia melstis. Oho. Sakyčiau labai nepatogus klausimas. Beje, šioje knygelėje yra ir daugiau tokių sudėtingų klausimų (pvz. apie kančią, stebuklus). Taigi, kodėl reikia melstis? Juk ir taip Dievas viską žino, viską numatęs. Be to juk jis ir taip geras, ir taip žino ko mums reikia. Kodėl reikia tada mums melstis. Iki šiol geriausiai paaiškino C. S. Lewis. Bet jis taip labiau filosofiškai, juk jis ir buvo literatas, o ne matematikas. Maždaug taip C. S. Lewis aiškino: nors ir Dievas žino kaip bus, bet jei tu nesimelsi, tai ir neįvyks, t.y. kaip ir žinoma kas bus, bet jei nedarysi, tai ir buvo žinoma, kd nedarysi. O John Polkinghorne iškelia idėją, kad ateitis yra atvira (šiaip ne pirmą kartą tai girdžiu). T.y. ateitis kaip ir nežinoma net Dievui. Dievas yra kūrėjas. Ir dar daugiau – sukūręs žmogų, jis mums atidavė kažkokią tai dalį kūrybos. Ir kai mes meldžiamės, mes bandome suderinti tą kūrybos procesą. Na, ir daugiau priežasčių išrašyta. Ir gražiau.

Skyrius apie stebuklus. Vėl labai įdomus. Skyrius apie pasaulio pabaigą. Labai atviras, nes baigiasi mintimi “pagyvensim, pamatysim”.

Žodžiu, labai gera knyga. Išleido Vox Altera. Neveltui dar kadaise sakiau, kad geriausia leidykla.

Viena iš geriausių skaitytų knygų apie mokslą ir religiją. Nors pagalvojau dar vieną dalyką. Kaip ir šitoje, taip ir praeitose knygose buvo vietų, kurių nesupratau, bet žiūriu, kad kuo daugiau skaitau, tuo daugiau suprantu. Ir tos vietos, kurios buvo nesuprantamos, tampa aiškios. Vienas prieina prie to klausimo iš vienos pusės, kitas iš antros, trečias dar kitaip, ir žiūrėk, jau matai, kad ir pradedi suprasti. Gal dėl to ši knyga tokia suprantama. Be tų, anksčiau skaitytų, gal taip nebūtų buvę.

Ai, žodžiu, pačio maloniausio skaitymo visiems.

Advertisements