Tags

, , , ,


Na, šaip ne taip baigiau skaityti šią knygą. Jau senokai pradėjau skaityti, bet labai sunkiai ėjosi. Ir tik kai nusipirkau naujų knygų apie kvarkus, prisiverčiau pabaigti ir šią. Taigi Jo Šventenybė Dalai Lama ir jo vestų seminarų knygą “Tyra širdis“:

dalai-lama-tyra-sirdis

Situacija tikrai labai įdomi. Budistas, Tibeto vadovas, Dalai Laima 1994 metais vedė seminarus krikščionims. Ima Naujojo Testamento ištrauką ir ją komentuoja, aišku iš budisto varpinės.

Pabandžiau paieškoti ką kiti rašo apie šią knygą. Oi, net keista, bet daugiausiai radau kritikos. Pvz. kad ir čia: Dalai Lamos grimasos, arba ar visų religijų esmė yra „tyra širdis“? – knygos ir pačio Dalai Lamos kritika. Tiesa, neskaičiau ten visko, patingėjau, bet jai kam įdomu, prašom.

Na, o aš džiaugiuosi, kad dvi didelės religijos pradėjo nebesimušti, o bendradarbiauti, kalbėtis, ieškoti panašumų, tačiau nepamirštant ir skirtumų. Jau pačioje pradžioje atkreipiamas dėmesys, kad Dalai Lama nesieks atversti krikščionių į budizmą. Tiesa, kritikai sako, kad tai labai gudrus ir apgaulingas jo ėjimas. Gal. Nežinau. Aš linkęs įžiūrėti gėrį. Ir aišku, kad kalbėdamas ir mastydamas jis viską masto per budizmo prizmę, todėl kai kurie jo teiginiai ir atrodo kontraversiški krikščioniui, bet ar kitaip gali būti. Jei aš kalbėčiau, tai be abejonės mano teiginiai būtų persmelkti krikščionybės, o ne budizmo.

Tai kodėl man taip sunkiai skaitėsi? Gal dėl to, kad kai kurie jo teiginiai man labai prieštaravo su krikščionybe. Pvz. Jėzus Kristus, bent man taip pasirodė, buvo nuvertintas iki labai nušvytimą pasiekusio mokytojo. Bet mes tikime kitaip. Kad Jėzus Kristus ne nirvaną (ar ten dar kitas terminas iš b raidės yra) pasiekęs žmogus, o visiškai atvirkščiai – tai Dievas įsikūnijo į žmogų. Ir daugiau prieštaringų teiginių. Pvz. budizmui būdinga, kad “aš” neegzistuoja, t.y. neegzistuoja žmogaus siela. Kas irgi apskritai priešingai pas krikščionis. Tuštumos įžvalga. Na, kaip ir yra logikos tame “aš” nebuvime. Nes tikrai viskas kinta, nieko nėra absoliučiai pastovaus. Bet taip norisi, kad “aš” nebūčiau vien molekulių rinkinys, kad yra kažkokia mano egzistavimo prasmė.

Karma. Knygoje teigiama, kad Kristaus laikas buvo plačiai (ne budistai, o žydai) tikima reinkarnacija. Na, nežinau, bent aš Naująjame Testamente to neišskaičiau.

Ai, dar labai įdomu buvo tai, kad budizme pasirodo labai daug krypčių. Ir jų teiginiai kartais labai priešingi vieni kitiems. Kad net yra vieni budistai (tik aš supratau, kad vieni hinduistai, o ne budistai, nors lyg perskaičiau, jog Dalai Lama sako jog budistai), kurie turi Brahmaną, t.y. visko ko Kūrėją, kas atitiktų mūsų Dievą, nors šiaip budistai dievo kaip ir neturi.

Budizme daug vietos užima atjauta, meilė. Plačiai nagrinėjama kančios problema.

„jei problema išsprendžiama – nėra ko pergyventi, o jei neišsprendžiama – tai nėra ko pergyventi juo labiau”. –  ooo, mano mėgstamas dzin budizmas.

Keturi laimės faktoriai: 1. dvasinis išsilaisvinimas, 2. pasaulietiška gerovė, 3. Dharmos praktikavimas, 4. turtai.

Kas ta Dharma taip ir nesupratau.

Pradžioje knygos pateikiama platus įvadas – dialogo vertybė, skirtybių vertė, meditacija ir pan. Pabaigoje pateikimas ir krikščioniškas požiūris į tas komentuotas ištraukas. Bei pateikiama trumpa budizmo apžvalga, budizmo bei krikščionybės terminų žodynėlis. Beje, visai patiko krikščionybės terminų žodynėlis. Buvau eilinį kartą nustebintas, kad aš nežinau, kai kurių terminų. Ir kai kurių terminų taip ir nesupratau. Apie budistinius tai net nekalbu, bet vat kas man įdomu, kad ir krikščionybėje yra dauk ko mokytis. Ai. Budistai labai pabrėžia proto svarbą, t.y. tikėjimas turi ateiti per protą. Gal dėl to man ir imponuoja budizmas. Bet, pasirodo, kad ir krikščionybė nespjauna į protą. Ta gaida ir baigiu įrašą ir einu skaityti krikščionišką knygą apie kvarkus.

Advertisements