Tags

,


Žmona putojosi visą dieną. Matyt, galvojo, kad nebeturiu rezervo po kraujo davimo. Klydo. Vakare ji su drauge, o aš likau vienas su vaikais. Jėga. Varom į restoraną pavalgyti? Valio, varom. Vis tiek silpna kažką gaminti. Mažė aišku neliko sužavėta, kad į žaliavalgišką “RawRaw“, bet prižadėjau, kad ten gaus picą. O vyresnė tai labai mane palaiko šioje žaliavalgystėje. Kas ryta kaip ir aš pasiima su savimo žaliąjį kokteilį ir labai džiaugiasi, kad jie skanūs. Ryte valgėm mano pagamintą picą (receptas jau greitai), tai vyresnėlė valgė ir vis negalėjo atsistebėti, jog tai skanu.

Užsisakėm mažei picą, vyresnei blynelius, man meksikietišksu blynelius (pamiršau kaip vadinasi). Dar žaliųjų sulčių paėmiau. Ui, stiprumėlis. Tikrai jausmas kaip 50 g degtinės paėmus, taip kalė į galvą.

Tiesa, pica skanesnė mano, kurią dariau ryte. Mažė susikeitė su mano meksikietiškais. Šiaip skaniausi buvo vyresnės dukros blyneliai. O picoje ir toje “quasediloje” buvo mano nemėgstamas prieskonis – kalendra berods. Vat, gaminimo namuose privalumas tas ir yra, kad gali dėtis tokius prieskonius kokius mėgsti ir tokiais kiekiais kokiais mėgsti. Aš mėgstu šiek tiek mažiau prieskonių. Bet šiaip vis tiek faina. O blyneliai tai fantastiški, švelnūs, skanūs.

O šiaip labai gražu, labai malonu. Dar knygą su Dzindzeletos autografu nusipirkau (antrą, nes vieną jau turėjau). Apkritai tie žaliavalgiai tikrai kaip kokie sektantai. Vaikšto visi išsišiepę ir laimingi. Šypsosi visi, malonūs. Ateini į restoraną pavalgyti, o jautiesi lyg pas savo chebrą ateitum į svečius. Keistas jausmas.

Advertisements