Tags

,


Atvežiau žmoną į Litexpo į parodą, tik įėjom, pristojo berniukas, kad būtume kraujo donorais. Žmona iš kart pradėjo atsikalbinėti, po to parodė pirštu į mane. O aš jau seniai galvojau, kad norėčiau, bet vis progos ar sveikatos neturėjau. O čia tokia proga. O dar tokia puiki savijauta.

Daktarė klausia, ar pavalgęs, ar atsigėręs iš pat ryto.

– Lyg ir taip, – atsakau, nes ką aš žinau, ką jos turi galvoje. Ryte išgėriau žaliąjį kokteilį ir suvalgiau žaliavalgišką picą (geitai įkelsiu receptą, žiauriai skani gavosi). Jaučiusiu pavalgęs ir nepamenu kada taip gerai jaučiausi.

Dar keletas klausimų, anketa. Pamatuoja spaudimą. Normalus. Nusišypsau, lyg galėtų būti blogas, kai taip gerai jaučiusiu. Paima kraujo mėginį.

– Pas jus geras hemoglobinas, – lyg ir įžiūriu nuostabą daktarės akyse. O aš nesistebiu. Tokį maistą valgant negali būti blogas.

Atsigulu ant stalo. Jaučiu, kad širdis pradeda plakti dažniau ir smarkiau, išmuša prakaitas. Žiauriai bijau 🙂 Žinau, kad be pagrindo, bet vis tiek bijau. Tokia ir mintis šio kraujo davimo – nugalėti savo baimę. Na, ir per tą patį kažkam gero padarysiu. Be to skaičiau, kad donorai pripranta, kad karts nuo karto reikia atstatyti savo kraują ir tada po kokių operacijų jiems žymiai lengviau atsistato, žymiai lengviau gija.

Procedūra trunka maždaug pusvalandį, nusibosta gulėti ir maigyti tą kamuoliuką. Pasibaigus jaučiu šiokį tokį silpnumą. Nemanau, kad dėl to jog kraujo nusiurbė. Čia tikriausiai daugiau post stresinė būsena. Nors gal ir tas ir tas.

Oho pasirodo gaunu dovanėlių. Riešutų rinkinį, vandenuko, lyg saldainį dar ir vertingiausią dovaną – kuponą į kiną:

kraujo_donoras

Žėk tu man. Dovanoti gera. Ne tik moraline prasme.

Šiek tiek pasėdžiu, bet man kažkaip nepatogu prie tų daktarių, kad man sukasi galva, jos taip susirūpinusios, o be to pats dydysis svaigimas praėjo, tai noriu kuo greičiau bėgti.

Tik nuo jų nueinu, žmona pajunta, kad man silpna. Ot, uoslę ant to turi. Pakelia skandalą ant viso Litexpo, kad aš atseit jai visą savaitgalį sugadinau ir t.t. Vienu metu pradedu jausti, kad to streso nebepakeliu ir tuoj apalpsiu. Ir čia organizmas pakelia savo rezervus. Taip ir pajutau, kad lyg kokį šliuzą iš organizmo rezervo kaupyklos būtų atidarę – akivaizdžiai pajutau kaip iš kažkur užplūdo energija. Oho, nieko sau, per tą pusmetį žaliavalgystės pasirodo atstačiau savo eneregijos rezervą. Juokas suėmė. Nedamuši manęs. Aš manau, kad žmona pyksta. Savo kraują atidaviau kažkam kitam, klausimas ar liko jai ką siurbti.

Pusę dienos silpna buvo. Kol nusipirkau džiovintų mangų. Iš kart pagerėjo. Hmz, ir kodėl nepradėjau valgyti įduotų riešutukų? Užmiršau tikriausiai.

Vis dėl to stresas paliko savo žymę. Vakare vėl pradėjo skaudėti širdį. Net ir pamiršęs buvau, kad seniau praktiškai pastoviai skaudėdavo. Bet jaučiu kaip po truputį praeina.

Dabar keturis mėnesius negalėsiu duoti kraujo. Bet gera. Jaučiuosiu tikrai kažką gero padaręs.

Advertisements