Tags

, ,


Mano pažįstamui nustatė vėžį. Joma jo, kaip pagailo. Vaikinukui kažkur 25 metai. Mano tetai irgi neseniai nustatė vėžį. Bet jai 85 metai. Irgi gaila, bet čia 25 metai. Dar nei žmonos neturi, nei vaikų, nei pagyventi suspėjo. Na, dėl žmonos tai gal ir šiaip neturės, nes man atrodo, kad jam moterys nelabai patinka, na, ne tos orientacijos jis. Nors ką aš žinau, neklausiau tiesiai dėl tos orientacijos, ne mano reikalas.

Kai mes tradiciškai kiekvieną savaitę susitikę meldėmės, tai taip nuoširdžiai paprašiau Dievo, kad, na, jaunas dar tas vaikinukas, na, leisk dar jam pagyventi.

Po kelių dienų prisiminiau, paklausiau jo pažįstamo, tai kaip ten tam vaikinukui dabar su tuo vėžiu. Ar daro kažką, ar maistą keičia (girdėjom, kad žaliavalgystė gerai prieš vėžį).

– Ai, žinai, – sako, – taigi jam pasakė, kad klaidingai nustatė, nebuvo jokio vėžio.

– Nu, šakės, o tai kada čia jam taip pasakė?

– Taigi šį trečiadienį.

Aha, pagalvojau, kaip tik tą trečiadienį ir prašiau Dievo. Nors aš prašiau vakare, o jis sužinojo tikriausiai dieną. Bet nebesiaiškinau, vis tiek norint tikėti sugalvosiu, kad vis tiek Dievas yra už laiko ir erdvės ribų.

Bet vis tiek tokie keisti tie atsitiktinumai.

Advertisements