Tags

, , , , , ,


Labai mėgstu fantastiką. Tik pastaruoju metu užmečiau jos skaitymą, vis kitokio pobūdžio knygos atima mano laiką ir dėmesį. Ir kai Antanas L. parekomendavo šią knygą, netgi kaip krikščionišką, tai labai susidomėjau ir susiradau bei perskaičiau. Ačiū, Antanai.

Michael Flynn - Eifelheimas

Micheal Flynn – Eifelheimas. 470-ta leidyklos “Eridanas” Pasaulinės fantastikos aukso fondo serijoje išleista knyga. Viršelis įtartinas, nes aš krenkus įsivaizdavau kaip labai ilgus ir plonus. Nors gal aš ir klydau. Nors yra tikrai knygoje vieta, kur Dytrichas vienas perneša mirštantį krenką. Tai jei jis tokio dydžio ir storio kaip pavaizduotas viršelyje, tai sunkiai įsivaizduojama kaip tai galėjo padaryti. Bet tiek to, ne apie knygos viršelį. Nors vis tiek viršelis man nepatinka. Visai neatskleidžia knygos esmės ir nevilioja.

Gal pradžiai oficialus aprašymas:

Keletą šimtmečių klestėjęs Oberhochvaldo miestelis Vokietijoje, viduramžiais staiga išnyko ir jame daugiau niekada neapsigyveno žmonės. Negana to, šią vietovę aplinkiniai praminė Teufelheimu, Velnio namais, o bėgant amžiams teliko Eifelheimas. Kokia siaubinga katastrofa atsitiko 1349 metais? Kaip paveikė Oberhochvaldo gyventojus pirmasis kontraktas su nežemiškais ateiviais – demonais? Į šiuos klausimus stengiasi atsakyti ir šiuolaikiniai mokslininkai, ir viduramžių pastorius Dytrichas…

Oficialus aprašyms nors ir tikslus, bet taip pat neatskleidžia knygos esmės. Nors knyga ir priskirta mokslinės fantastikos sričiai, tačiau tos fantastikos yra ypatingai mažai.

Knygoje yra dvi gijos. Viena – dabartis, kita – viduramžiai. Dabartis. Šiaip neįdomiausia knygos dalis yra dabartis. Joje vaizduojami pora mokslininkų, vienas iš jų istorikas – analitikas, kuris sukūrė teoriją, pagal kurią galima apskaičiuoti, kur kada koks miestas turėjo būti. Taigi jis apskaičiuoja, kad vienoje vietovėje Vokietijoje turi būti miestas. Tačiau jo ten nėra. Miestelis buvo, tačiau dingo, o pagal jo teoriją turėjo atsirasti kitas, tačiau taip neatsitiko. Jį tai labai sudomina ir jis bando įminti šią keistenybę. Kitas mokslinininkas – jo draugė – fizikė, kuri be visa ko suabejoja šviesos greičio pastovumu, Planko konstantos pastovumu ir įvedusi kelių išmatavimų erdves, pridėjus papildomas dimensijas sukuria teoriją, kaip galima keliauti tolimus atstumus visatoje.

Dabartis – man šiek tiek dirbtinė gija, vien tam, kad įrodyti, jog kosminės kelionės yra įmanomos. Nors to istoriko atradimai duoda iliuziją, kad ši istorija tikra, todėl pabaiga sakyčiau visai neblogai užlankstyta – atrodo, kad ši istorija tikrai tikri faktai. Tačiau jų tarpusavio santykiai, kažkokie labai modernūs, ne šeimyniai, man keistokai skaitėsi, bet vis tiek visas dėmesys į viduramžius, o ir pačio teksto daugiausia apie viduramžius. Tiesa, visai įdomi mintis, kaip skirtingų mokslinių sričių mokslininkai papildo vienas kitą. Tiek istorikas fizikę, tiek atvirkščiai.

Taigi knygos pagrinde viduramžiai. Ir nors labai daug dėmesio skirta 1349 metų aprašymui – buičiai, politinei situacijai, marui, gamtai, papročiams, tačiau po visu šituo slypi gilesnė mintis – mokslas, atnešantis naujoves, kintanti religija, filosofija, žmoniškumas, atsidavimas, aukojimasis, pagalba, atleidimas, tikėjimo esmė.

Apskritai, mano manymu, į kunigo Dytricho lūpas ir mintis sudėta pagrindinė šiuolaikinės krikščionybės esmė. Nemanau, kad 1349 metais tikrai galėjo būti toks apsišvietęs kunigas. Jo supratimas apie tikėjimo esmę yra tikrai gilus. Ypač gražiai atsiskleidžia tikėjimo pagrindas, kaip priešpastatymas tuometiniam liaudiškam tikėjimui, prietaringumui bei davatkiškumui. T.y. to davatkiškumo, prietaringumo ir tikėjimo esmės nesupratimo pilna ir šiais laikais. Tik šiais laikais yra ir daugiau knygų ir žmonių, kurie gilinasi į esmę, į Dievą, o ne paviršutiniškai tiki ir tuo paviršutiniškumu sukuria įvairių apeigų, kurios praktiškai yra prietaringumas, o ne tikras tikėjimas.

Ar gali ateiviai apsikrikštyti? Kur yra Dievas, kai atrodo, kad jo nebėra? Kodėl Dievas leidžia blogį? Viltis, tikėjimas.

Kaip suprasti ateivius (kitus žmones, pvz. musulmonus), kai mes esame nors ir panašūs, bet tuo pačiu metu ir skirtingi? Vienu metu Dytrichas nutaria, kad tai visai neprotingos būtybės, o gyvūliai, tačiau sveikas protas nugali. Ar mes turime tokių žmonių su sveikų protu? Ar dauguma, jei ne visi, kaip ta prietaringa liaudis – demonai, demonai. Žudyk, žudyk. Jis kitoks. Kitaip tiki, kitaip geria arbatą. Jis priešas. Žudyk.

Netradicinė fantastikos žanro knyga.

Knyga tikrai neplona – 400 psl. Bet aš nemoku lėtai skaityti, man įdomu, o kas bus toliau, todėl perskaičiau pakankamai greitai.

Dar kas nepatiko – per daug politikos. Bent man visiškai neįdomu buvo viduramžių politikos peripetijos. Man žymiai įdomiau buvo filsofiniai Dytricho pamastymai, kandžios pastabos, kurios galėtų būti kaip vadovėlis žmoniškumui pasiekti. Juk krikščionybė yra labai žmoniška. T.y. jei žmonės aktyviai sektų Kristumu (be iškraipymų), tai Žmonija gyventų taikiai ir darniai. Tačiau net tie, kurie skelbiasi sekantys Kristų, kartais nueina į lankas, nebūtinai iš piktos valios, gal daugiau dėl nesupratimo, iškraipymo.

Moksliniai ateivių paaiškinimai. Nors ir linksma juos skaityti, bet kartais atrodo juokingai, dirbtinai, gal per daug jų prikišta. Nors visai pamokoma skaityti, kai mūsų kalbos nesuprantantys, ne tik kalbos, bet ir tokių sąvokų neturintys, kokias turim mes, tačiau turintys kitokių, be to smarkiai skirtingo mokslinių pasiekimo lygio, bando aiškinti fizikos dėsnius. Ne tik fizikos, bet ir moralės, tarpusavio santykių, pasaulėžiūros.

Knyga nominuota įvairiems apdovanojimams. Laikoma viena iš geriausių XXI a. (2007 metais išleista) mokslinės fantastikos knygų. Autorius knygą rašė 20 metų. Oho, nemažai padirbėjo, kas ir matosi.

Keletas citatų:

Tai, kas pataisyta, – pagalvojo jis, grįždamas į kleboniją, niekada netampa tuo, kuo buvo prieš tai, nes pakeisti galima viską, išskyrus prisiminimus.

– Vadinasi, krikščionys perėmė šiuos papročius iš pagonių.
Dytrichas papurtė galvą.
– Ne, tiesiog pagonys tapo krikščionimis ir paprasčiausiai toliau laikėsi savo papročių.

Tu negali mylėti viso pasaulio, nes jis pernelyg didelis. Tačiau žemės lopinėlis, siekiantis, kiek akis užmato, gali atrodyti visų brangiausias.

– Jei būtum išmokęs pataikauti kaizeriui, tau nebūtų reikalo gyventi užkampio miškuose.
– Jei būtum išmokęs gyventi užkampio miškuose, tau nebūtų reikalo pataikauti kaizeriui.

Teisingai. Pačioje Pradžioje egzistavo vienintelė Superjėga, kadangi papildomi matmenys dar nebuvo užsiraitę. Kai energijos lygiai pasmuko, poliversumas deformavosi, ir atskiros jėgos, e-e, išsprūdo iš bendro katilo. Gravitacija tapo savarankiška Planko energijos skalėje, 10 laipsniu 19 protono masės; stipria branduoline jėga unifikuotoje skalėje arba 10 laipsniu 14 protono masės; bei silpna jėga Veinbergo-Salamo skalėje, devyniasdešimt protono masių, kas sudaro maždaug 10 lapsniu 2.

Che, paskutinią citatą įdėjau, kad pamatyti kuo skiriasi dabarties aprašymas, nuo praeities. Bet labai neišsigaskite, toks tekstas nesudaro ir 10 procentų visos knygos.

Gero skaitymo, gerų minčių.

Advertisements