Pats keisčiausias gimtadienis arba kodėl aš neturiu draugų

Su mano žmona neliūdna. Tik su ja pamatai tokių įdomių ir keistų dalykų. Tik ji gali suorganizuoti tragiškai komiškas situacijas. Štai ir dabar. Ateina žmona ir sako:

– Mus pakvietė į gimtadienį.

Pažįstu savo žmoną. Kai taip oficialiai pareiškia, tai kažkas po tuo slypi daugiau. Ir aišku negero. Kas? Galvoju. Na, geriausios jos draugės gimtadienis tik rudenį. Kitos draugės – kažkada pavasarį. Pala, tai kieno gimtadienis?

– I. nori savo vyrui padaryti staigmeną, tai daro jam gimtadienį.

A, I. – tai čia nauja jos draugė. Su vyru jos tik praeitą sekmadienį susipažinom, anokie čia mes draugai tam vyrui. Vis tiek dar nepagaunu, kur šuo pakastas.

– Pas mus, – užbaigia mintį žmona.

Aha, štai kur šuo pakastas. Pas mus. Šaunu, bl…, mus kviečia į gimtadienį, kuris vyks pas mus. Nors gal ir ne taip blogai kaip aš nujaučiu:

– Pala, o tai kas jiems valgyti gamins?

– Bus R. ji viską ir padarys?

– R.? Taigi ji tik pagalbinė, valgyti nemoka daryti. Ir be to kas jai mokės už darbą šeštadienį.

– Na, ten tik 10 žmonių, padarys sumuštinius, kepsnius paprašysiu, kad virėjas paruoštų ir užmarinuotų iš vakaro, tau tik įdaryti ir iškepti tereiks. Ir R. sakė sumokės I.

– Na, ok, jei viskas paruošta, tai kepsnius iškepti geras pusvalandis, ne taip ir sunku. O viską kitką R. padarys su tavo pagalba.

Penktadienio vakaras. Žmona praneša, kad R. tik šiandien pasakė, jog negalės šeštadienį. Meluoja. Nea, ne R. meluoja, o žmona. Bet ką čia aiškintis, vis tiek post faktum. Gal ir rimtai tik 10 žmonių, ką čia reiškia. Ateis I. ir visi kartu padarysim tos I. vyrui gimtadienį, ne taip ir sunku. Ei, tai vadinas ir kepsnių nieks man neparuoš? Nors jau turėjo būti paruošti ir čia ne R. turėjo daryti. Na, jei meluoja dėl R. tai kodėl dėl kepsnių turėtų nemeluoti.

– O kaip kepsniai? Išmarinuoti jau?

– Ne.

– Aišku. Kiek ten sakei?

– 15.

– Kaip tai 15? Sakei 10.

– Na, 10 suaugusiu ir 5 vaikai.

– O tai ką vaikai nevalgys?, – čia jau mano retorinis klausimas, – be to aš mėsos nevalgau.

– Tai tu vienuoliktas.

– Na, ok, galvoju, o ką čia man suvalgyti. O sugalvojau, šventė juk, šiek tiek nusižengsiu savo dietai ir išsikepsiu sau žuvį. Kokią čia? O – lašišą. Hmmm, skanumėlis.

– Lašišos negalima.

– Kaip tai negalima?

– Na, supranti, I. norėjo visiems lašišos, bet aš atkalbėjau, brangu, sunkiai pagaminama ir pan. Tai kaip dabar atrodys, visiems kepsniai, o tau vienam lašiša.

– Na, jo, kietai atrodytų, visi ėda kepsnius, o aš pasigardžiuodamas lašišą. Ok, pasidarysiu sau salotų.

Einu kepsnius paruošiu, supjaustysiu, kišenes įdarui padarysiu, užmarinuosiu. 15 kepsnių greitai, nei valandos neužtruks.

Šeštadienis vaikštom po parduotuves, užpirkinėjam ko ten dar reiks, dovanos ieškom.  Nuperkam dovaną už 100 Lt. Tik po to suseina galai – 100 Lt, bet tik po visko. Negi geram draugui gaila. Mane į gimtadienį pakvietė. Ramiai neskubėdami apie 14 val atvažiuojam. Pradedam tvarkytis, stalus nešioti, puošti, dėlioti, užuolaidas kabinti, sumuštinius daryti. Žmona nervuojasi – nespėjam. Na, tikrai primetu, kad spėtume reikia pasispausti. Ai, taigi I. sakė ateis?

– Kelintą I. ateina?

– Pusė penkių.

– Na, tai ko nervuojies? Per 1,5 val. ramiai ir paruošim. Ir palik jos vaisius dėlioti, ateis ir pati išsidėlios. Savo kitų darbų turim.

Be 15 min. penkios. I. nėra. Na, mano logika tokia, ji vėluoja, viskas vėluos, ko čia nervuotis. Žmona taip negalvoja. Ateina I. Kaip ir padeda. Pabūna 15 min. padaro kelis sumuštinius ir išlekia, nes jai reikia galvą išsiplauti prieš gimtadienį. Dar paklausia, ar atsiųsti uošvienę, kad padėtų mums, ji dabar prie ežero. Bl…, ten jie prie ežero deginasi, poilsiauja, o mes čia po prakaitu jai gimtadienį darom. Nx, mums ta uošvienė, kol atvažiuos, kol jai išaiškinsi ką daryti, tai greičiau patys pasidarysim. Jau beveik baigta.  Imu I. sūrius pjaustyti, laužyti, vynuoges smeigtukais smaigstyti (kam to reik?).

Be kelių min. 19 val. Žmona, praneša, kad karštų jie norės iš karto, nes kitaip šaltus per greit suvalgys. Mat kaip. Su užgaidom. Na, ok. Šiaip tai man koks skirtumas. Renkasi svečiai, sutikimo šampanas. Žmona kviečia:

– Ateik ir tu šampano ar tu mėsas žiūri?

Na, taip mėsos sudėtos į krosnį, po poros minučių reik traukti, negaliu gi sudeginti, o be to šampano negeriu:

– Mėsas žiūriu, pora min. liko.

Oi, dar sau salotas pamiršau. Jau šioks toks piktumas, tai salotas pasidarau su lašiša. Vis tiek liko, nuo jų sumuštinių. O aš taip ir norėjau – su lašiša.

Ateina žmona, greitai kepsnius į lėkštes sudėliojam, salotas prie jų, iš tortilijų iškepti indeliai (aha, po 1 Lt. savikaina kiekvieno). Išnešiojam. Visi susėda. Aha, man net kėdės nėra. Na, ką aš žinau. Gal manęs nekvietė. Juk tik žmona sakė, kad kviečia. Daugiau niekas. Šiaip tai aš neįžeidus, pasiimčiau kėdę ir pats. Bet, pradeda veikti principai ir man. Eina visi … Padarysiu ir aš jiems cirką. Einu į virtuvę, atsisėsiu ir suvalgysiu savo skaniąsias salotas su lašiša. Tik prisėdu, žmona kviečia, ateik. Pristatė ji ir man kėdę. Ok, ateinu. atsisėdu, pasidedu salotas. Oi, nėra įrankių. Nueinu atsinešu. Aš juk ne svečias, o šeimininkas čia. Oi, pala, taigi svečias. Ok. Atsisėdu. Ai, skanios salotos. O jūs ėskit tą savo vištą su sūriu ir saulėje džiovintais pomidorais. Užsigerti norisi, oi, nėra į ką įsipiti. Nueinu, pasiimu taurę, įsipylu. Taip dar geriau, galėsiu gerti tik vandenį.

Balius. Tų užstalės kalbų nuobodumas. Pavalgę karštus išeinam į lauką. Ten mūsų suruoštas antras stalas – viduje gi karšta. Visi išsiskirsto. Vyrai su vyrais, moterys su moterim. Išeinu ir aš į lauką. Prie tų vyrų netraukia, tokios neįdomios kalbos pas juos. Eiti vienam prie moterų irgi kažkaip nei šis nei tas. Be to nugirstu, kad ten pokalbiai dar neįdomesni. Vienam sėdėti irgi nei šis nei tas. Man tai būtų gerai, va, kaip tik pradėjau Antano L. rekomenduotą knygą skaityti, galėčiau kur virtuvėlėje pasislėpti ir paskaityti, čia tai įdomumas būtų. Bet žmona užpyktų. Ech, einu prie vyrų ir apsimetu, kad man įdomu apie ką jie kalba, pats palaikau pokalbį, klausinėju ir panašiai. Visiems daug maž patinku, nes daug klausinėju ir atidžiai klausausi. Bl… Kad jie žinotų, jog aš minutes skaičiuoju, kada visa tai baigsis. Taip ištveriu iki 11 val. Tai čia kiek? Kažkur nuo 8 iki 11. Tai bus 3 val su trupučiu kaip jau klausausi blevyzgų, kokie visi kieti ir turtingi. Apie 11 val. jau visi gerokai įkalę, kad aš galėčiau nusišalinti. Prisėdu prie moterų ir apsimetu, kad jų klausausi, nors nebeklausau ir nebeklausinėju, tik laukiu kada baigsis. Ten visokias kavas ir gėrimus nešioja žmona, aš jau kaip ir svečias.

Na, balius kaip balius. Nors kai kurie momentai keisti. Pvz. vieno svečio motina sėdasi sūnui ant kelių, o tas pradeda ją graibyti. Wtf? Iškrypėliai. Tokių nesu dar matęs. Bet, ai, manęs tai neliečia.

2 val. nakties. Jau dvi valandas sėdžiu ir galvoju, kaip čia juos išprašyti lauk. Staiga, lyg išgirdę mano nevilties kūpinas mintis, jie patys sugalvoja. 2 val. nakties pradeda intensyviai gerti ir 14:30 jubiliatas lūžta. Valio. Jo žmona prieina prie manęs ir klausia, o kaip čia dabar bus, jei jie šiandien (sakyčiau, tiksliau šianakt) nepadės susitvarkyti. Oho, net pats stebiuosi savo susilaikymu, kaip bus, kaip bus, niekaip nebus, viską paliksim lauke, ot, tai bus vietiniams bomžams laimės, pusiau nugerti degtinės buteliai, vynas, sumuštiniai, alus:

– Niekaip nebus, mes čia greit su žmona susitvarkysim, nėra čia daug.

– Na, atsiprašau, mano vyrelis nulužo, tai mes rytoj atvažiuosim padėsim rytoj susitvarkyti.

– Ok, – ačiū Dievui nulūžo, o tai nežinia kiek dar reiktų juos kęsti, jau tikrai patys greičiau susitvarkysim.

Išvažiuoja visi. Mes su žmona tikrai greitai, per pusvalandį viską sunešam į vidų, suverčiam į virtuvę, rytoj susitvarkysim. 3 val. išvažiuojam namo.

Blogiausia, kad per tą darbo neatlikau savo kasdieninės Tibeto vienuolių ir jogos mikso mankštos. Na, trečią nakties nebedarysi gi, nes labai tonizuojanti yra, tai po to mažiausiai valandą tikrai neužmigčiau.

Bet žmona glaudžiasi prie manęs. Tikriausiai atisidėkoja man, kad taip prasikankinau, o ir šiaip draugiškai su visais elgiausiai, su vyrais draugiškai kalbėjausi. Ir be visa ko principus parodžiau, nutariau negerti ir negeriu, o visi prisigėrė iki žemės graibymo (dar viena keistenybė – kaip prie tėvų galima prisigerti taip?). Užplūsta meilė žmonai. Kiek vyrui nedaug reikia, prisiglaudė, parodė meilės ir iš kart susilydo.

Rytas. Prabundam. Galva skauda lyg vakar būčiau gėręs. Nors mažiau.  Ačiū Dievui – nei gramo. Kaip jausčiausi, jei būčiau gėręs. Siaubas vien apie tai pagalvojus. Nuvažiuojam į Trakus, kaip ir dukters iš stovyklos paimti, bet pasirodo tik vakare reik paimti, tai dar prie ežero nueinam, 15 min pagulim, ir nutariam, kad iki 18 val., iki kada dukrą paiimti iš stovyklos, reikia susitvarkyti, o tada galėsim pailsėti. Valio. Tos 15 min atgaivina kūną. Važiuojam tvarkytis. Negaliu ilsėtis, jei žinau, kad indų kalną dar reiks išplauti. 15 didelių lėkščių, 15 užkandinių, 15 tortinių lėkštučių, įrankių kievienam atvejui, vyninės taurės, degtinės, brendžio, kavos puodeliai, dar visokie padėklai ir pan. Žodžiu, 14 val. atvažiuojam. Žmona paima telefoną, naktį paliko, pamiršo. Aš klausiu ar I. neskambino, nes žadėjo ateiti, o jei skambino ir nekėlė, tai galvos kad įsižeidėm. Nea, neskambino. Aišku. Puolam tvarkytis.

Kažkur apie 15 val. Žiūriu ir netikiu, ateina, savo akim netikiu. I. su vyru. Ok, nebepykstu, na, tikrai, ką ten naktį tvarkysies – visi pavargę. Na, taip, visi, išskyrus mane su žmona. Ateina. Pasiveikinam. Gal turit vandens? Žmona paduoda. Nemokamai, kažkoks gruziniškas ale Boržomi. Manęs klausia kaip jaučiuosiu. Su paslėpta mintimi atsakau:

– Taip lyg vakar bučiau gėręs, – atseit ir man sunku, gal padėsit, kad greičiau baigčiau.

Prisėda paplepėti. Na, gal dabar tokie papročiai, negalima dirbant kalbėti. Aš nesėdu kartu, nes darbo tikrai daug, nėra kada plepėti, jei norim vakare bent valandžiukei prie ežero. Nešioju stalus, kėdes. Šiaip galėtų tas vyras ir padėti. Aš po prakaitu visas, karšta, žliaugia prakaitas per kaktą. Tyčiom vieną staliuką atnešu ir panosėn pastatau, vos savo prakaitu neaptaškydamas. Na, gal tyčiom, gal vis tiek ten reikėjo statyti. Na, ok, pakalbės, ir tada visi pulsim ir greitai padarysim, galėsim važiuoti su žmona prie ežero, šimtas metų nebuvom. Staiga tas pakyla ir sako:

– Ok, aš lekiu namo.

I. irgi nustemba:

– Kur, kur leki?

– Namo.

Viso. Viso. Mat kaip. Bet aš nenustembu. Na, šiaip žmona sakė, kad I. skundžiasi, jog jis labai egoistas, tik sau sau ir sau. Kad nelaiminga ji su juo (ar tik nešaudo ji į mane savo akutėmis? Tas jau trečias vyras, tai gal ketvirto nori?). Visi kiti tik dėl jo turi viską daryti. Na, bet čia ne mano šeimos problemos. Sunešioju viską. Šiaip tai pasakyčiau, kad baikit plepėti, eikit dirbti, bet baisiai įdomu darosi, ar ji eis padėti ar ne. Praktiškai įsitikinęs, kad neis. Todėl tyliu. Geriau prie ežero nenueisiu, bet pamatysiu, kas bus. Ok, indus plauti. Žmona jau išplovė šiek tiek, jaučiu daugiau kaip pusę išplovė, nebe taip ir baisiai atrodo. Pradedu plauti. Žmona pradeda ieškoti vakarykštės sąskaitos faktūros. Ak, štai ko atėjo. Susimokėti už balių. Ir akivaizdu, kad jei ieško sąskaitos, tai tik pagal ją ir mokės. O kur dar ką mes pirkom turguje? Ką naudojom iš jau esančio? Višta pvz. ne pagal tą sąskaitą pirkta. Ką bėgiojom dar nupirkti, nes pamiršę buvom. Tyliu. Jos ten plepa, aš išeinu, be marškinių, nes žiauriai karšta, tik šlapią žiurstą užsidėjęs:

– Nueik, nupirk indų ploviklio, nes neįmanoma tortinas lėkštutes be jo išplauti, – juk irgi su slapta mintimi pasakiau.

– Aha, va, kaip tik mes einam link bankomato.

Grįžta, padeda pinigus taip, kad aš matyčiau. Nežinau kokia žmonos mintis, bet aš greit primetu, kad ten kapeikos. 400 Lt su trupučiu. 15 žmonių balius. Kažkur 450 Lt. Gaunasi po 30 Lt. ant žmogaus. Jooo, vištienos kepsnys su sūriu ir saulėje džiovintais pomidorais (sakė, kad parduodam po 24 lt), sumuštiniai su kumpiu, su lašiša, su baklažanais, dar kažkokių. Kavų be skaičiaus, alaus be skaičiaus, šampano, vyno ir dar neišaišku kiek ko. Pas mus po 11 val. skaičiuojamas tarifas 100 lt už val. Tai vien už tai 400 Lt. (nuo 11 iki 3 val.) Tyliu.

– I. išėjo jau?

– Aišku. Na, davai greitai baigiam ir varom dukros iš stovyklos paimti, o tada prie ežero.

Žmona ant nervų, nes akivaizdžiai vėluosim, o ji ten norėjo su viena mamyte dėl mūsų dukros perkalbėti, kad stotų kartu į porą šokti. Bet šiaip per pora valandų praktiškai beveik ir sutvarkėm, rytoj pabaigs darbuotojai. Dar nulekiam į parduotuves rytdienai produktų užpirkti ir tik 5 min pavėlavom dukrą paimti. Tiesa, ta mamytė jau išvažiavus buvo.

20 val. buvom prie ežero. Kaip gera. Atsigulėm pavėsyje ir žiūrėjom pro medžių šakas į dangų. Gera. Poilsis. Žmona:

– Klausyk, mes tik dirbame ir p… (oi, šito momento neaprašinėsiu)

Prieš balių žadėjau tai I. vieną paslaugą padaryti. Šiaip tos paslaugos rinkos vertė virš tūkstančio litų. Draugei kaip ir negaila būtų. Bet dabar nežinau, nežinau.

Gal čia tik man atrodo, kad čia ne draugai, o virvelės? Gal aš per jautrus tokiems dalykams, todėl ir neturiu draugų?