Tags

, , , ,


Kaip ir prieš kažkiek laiko pažadėjau papasakoti Olgerdui, kaip aš buvau susitikęs su Kristaus broliu. Buvau šimtą procentų įsitikinęs, kad šią istoriją jau buvau užrašęs, bet kiek ieškojau, tai neradau. Aš ją dažnai visiems pasakoju, tai tikriausiai dėl to ir maniau, kad jau ir į savo dienoraštį memuarų pavidalu buvau užrašęs. Na, gal buvau ir neberandu, o gal buvau ir dingo, o gal nebuvau, tai dabar užrašysiu.

Tai nutiko seniai seniai. Tada dar buvau jaunas ir gražus 🙂 Tiksliau tada buvau studentas ir naivus. Susitikinėjau su būsima žmona. Ir kaip ir turėjom tokią savo chebrą. Gal pasakyčiau žmona turėjo tą chebrą, o aš į komplektą įėjau. Žodžiu, vieną dieną žmona (būsima) sako:

– Žinai, aš buvau pas tokį įdomų žmogų, reiktų ir tau nueiti.

– Kas ten per vienas, kad ir man reiktų nueiti, – neišreiškiau susižavėjimo.

Toliau papasakojo, kad pas jį lankosi mūsų draugai ir kad jai irgi užrodė, kad ji irgi buvo jau, kad jis tiesiog nerealus, viską apie ją papasakojo, viską žino, gydo žmones, ateitį pranašauja. Šventasis. Jokių pinigų neima ir pan.

– O tai ką aš jam sakysiu, – bandžiau išsisukti, nes jau tada buvau labai nebendraujantis su žmonėmis žmogus. Nors smalsumas buvo vien dėl to, kad žmona kažkur neaišku kur vaikšto.

– Jis save vadina Kristaus Broliu, – dar pridėjo žmona, nors tada kaip ir buvau tikintis į Dievą, bet į tokį tolimą ir neapčiuopiamą, t.y. Kristaus vardas tada nesukėlė jokių emocijų, išskyrus nustebimą, kad, atseit, brolis. Tas pasakymas, kad jis Kristaus brolis turėjo reikšti, kad jis ne šarlatanas koks.

– O tu nueik ir nieko nesakyk, jis ir taip viską žino, viską tau pats papasakos. Galėsi sėdėti ir tylėti.

– Na, jei galėsiu nekalbėti.

– Laba diena, pasakyk ir viskas.

Dėl manęs kažkas su juo susitarė, paskirtu laiku atvažiuoju. Pats Pašilaičių galas, Vilniaus galas (tada buvo). Pakilu į berods 9 aukštą. Paskambinu. Atidaro vyras. Gana malonios išvaizdos. Kristaus amžiaus. Net sakyčiau kažkuo panašus.

– Laba diena, – sakau kaip buvau primokintas.

Nužiūri mane taip įtartinai.

– Čia aš nuo tokio ir tokio.

– A, užeik.

Užeinu, apsidairau, butukas neturtingas, aptriušę viskas. Na, taip, juk jis iš idėjos visiems padeda. Geras požymis. Pakviečia mane prisėsti ant sofos. Dar matau, kaip išeidama moteriškė įduoda jam pinigus, o jis išeina į balkoną parūkyti. Ir tai Kristaus brolio požymiai?

Pradeda pasakoti apie mane. Kad aš ten gyvenau su tėvais, dabar šiek tiek sutrikęs ir pan. Kol kas nieko ypatingo ir įdomaus. Aš juk skeptiškai nusiteikęs atėjau.

– Tu nesutardavai su tėvais.

Aš sėdžiu ir galvoju. Na, taip. O kas gi sutardavo paauglystėje su tėvais? Tiesa, mano nesutarimai, palyginus tarkim su žmonos, tai net nesutarimais nebegalima vadinti. Idealūs santykiai. Na, bet tiek to, aš vis tiek norėjau išvažiuoti iš tėvų, atsiskirti ir gyventi savo gyvenimą.

– Tavo tėvai pykdavosi.

Aha, o tai kurioje gi šeimoje nebūna barnių. Tik vėl mano šeimos tie barniai, tai dabar net nevadinčiau barniais, o diskusijomis. Nors man vaikui, kai tėvai nesutardavo vis tiek atrodydavo, kad pasaulis griuva.

– O visų pykčių priežastis, kad tavo tėvas gerdavo.

Aha, na, taip, kurioje gi šeimoje tėvai negeria. Arba bent jau kartais neišgeria. O tai jau aišku, kad veda prie pykčių. Aha. Taip. 99 procentų šeimų Lietuvoje. Bet. Bet mano tėvui po Sibiro tremties daug visokių ligų. Ir jei jis išgertų nors 50 g, tai praktiškai reikštų mirtį. Tuo metu jis gyveno jau 20 metų be lašo alkoholio, t.y. daugiau metų nei aš tuo metu buvau nugyvenęs. Ups. Nesu statistinis Lietuvos vienetas. Mano pesimizmas paėmė viršų.

Tas lyg kažką pajuto. Paminėjo, kad jis Kristaus brolis. Pamatė nuostabą mano akyse, bandė paaiškinti, kad nelabai kas žino, bet taip yra. Ir jis kaip ir Kristus gali daryti stebuklus. O o o. Čia jau įdomiau.

Pirmas stebuklas. Dabar jo veidas persimainys ir atrodys kaip Kristaus. Ei, ei, ei, palauk, galvoju mintyse, galvoji, kad aš pamenu, kaip atrodo Kristus. Bet jis nelaukė, žiūrėk, man į veidą. Bandau žiūrėti, bet ką aš žinau. Aš gi tais laikais gėdyjausi akinių ir vaikščiodavau beveik žlibas. Na, ne tiek, žmones gatvėje dar pažindavau, bet be tikslių detalių. Tai net nespėju susikoncentruoti. Lyg kažkokius pokyčius ir pradėjau įžiūrėti, kai jis patenkintas baigė. Matai? Gerai, kad galiu nekalbėti ir nieko neatsakinėti.

Antras stebuklas. O dabar aš parodysiu, kad mintimis galiu daiktus judinti. O o o. Čia tai jau pamatysiu. Daiktų judinimui pamatyti mano žlibos akys nesutrukdys. Klydau. Žiūrėk į tą papartį, aš pajudinsiu jo šakas. Ei, ei, ei. Kaip tai tik šakas? Bet jis jau judina. Ir vėl ką aš žinau. Arba dėl žlibumo arba kaip, bet man tos šakos judėjo nepriklausomai ar jis jas judina ar ne. Na, dreba kažkaip, kai atidžiai žiūri. Po to kiek kartų bandžiau, tai ypač be akinių visada atrodo, kad juda. Čai aš jau nebeištvėriau:

– O galite pajudinti akivaizdžiau, na, va, nuo stalo ant spintelės perkelti.

Jis pykteli:

– Na, jei netiki, tai gal tu geriau eik iš čia.

Aš nustembu, kad taip lengvai mane išvaro:

– Ne, nu, kodėl? Įdomu.

Jis matyt pasigauna mano žodį “įdomu”. Ir pradeda pasakoti savo planus. Jis suburs grupę, kurios pagrindas ir bus ta mūsų chebra. Mes išmoksim numirti ir vėl atsigauti, išmoksim keliauti po visatą, įgausim visokių galių. Mano akys matyt pradėjo blizgėti, oho, kaip įdomu. Aš būsiu jo pavaduotojas. Aha, štai kaip mane bando suvilioti. Kaip moksliuką įdomumais. Ir dar prideda valdžios, garbės ir galios troškimo patenkinimą. Nea, ne man tai. O ir numirti. Kažkaip nenoriu. O jei po to neatsigausiu. Jis pamato nusivylimą mano akyse. Sako.

– Matau, kad tu netiki. Na, ką padarysi. Bet matau, kad tau skauda širdį, atsistok, aš ją išgydysiu.

Bl… Šitiek klaidų jo ankstesniuose veiksmuose. Bet čia pritrenkė. Man buvo 18-19 metų. Buvau absoliučiai sveikas. Geros fizinės formos. Tiesiog sveikata trykštantis jaunuolis. Tačiau mokykloje buvau tikriausiai pertempęs širdį. Tam kad baigti gerias pažymiais reikėjo per fizinio pamoką išlaikyti tam tikrus normatyvus. Bėgimas niekada nebuvo mano arkliukas. Aš įtariu, kad taip pasąmonėje aš saugojau savo plaučius, dėl kurių mane kūdikį buvo išrašę iš ligoninės mirti ir tik dėl stebuklo išgyvenau. Taigi, aš išlaikiau tuos normatyvus, bet labai didelių fizinių pastangų dėka. Nežinau ar dėl to, bet man po kažkiek laiko pastoviai pradėjo skaudėti širdį. Vaikščiojau į polikliniką, darė tyrimus, bet sakė, kad ji pas mane absoliučiai sveika ir kodėl skauda nieks nežino. Taigi stoviu aš prieš tą ekstrasensą išsižioję – bl… kaip jis absoliučiai sveikam jaunuoliui nustatatė širdies skausmą. Aš gi nevaikščiojau susiėmęs už krūtinės.

Jis ten pamakalavo per atstumą rankomis. Po to prigrąsino, kad jei iš jo kada pasijuokčiau, tai man bus labai blogai. Išėjau su skaudančia širdimi kaip ir atėjau. Viską papasakojau žmonai. Dar papasakojau, kad jis rūko, kažką man jis aiškino kodėl – apie energijos atstatymus po gydymų. Man su Kristaus broliu nesiderino rūkymas. Ir kad už gydymus ima pinigus. Iš mūsų jaunimo neėmė, nes pas jį planas buvo kažkas panašaus į sektą įkurti ir mes jo mokiniai turėjome būti. Bet mačiau, kai atėjau, kad iš prieš tai buvusios moteriškės paėmė pinigus. Gal tame ir nieko blogo, bet jis mūsiškiams apsimelavo, kad neima.

Žodžiu, mano žmona pasipiktino, viską papasakojo chebrai ir taip begimstanti sekta buvo sužlugdyta. Gaunasi, kad aš sužlugdžiau sektą.

Ai, dėl širdies dar. Tą naktį išvažiavau dirbti į ligoninę. Visą naktį neįprastai smarkiai skaudėjo širdį. Negalėjau net užmigti, prasikankinau visą naktį. Ryte nustojo skaudėti. Ir po to neskaudėjo, nepamenu dabar, bet gerą pusmetį neskaudėjo. O vėliau vėl po truputį pradėjo skaudėti.

Gal jis ir ne Kristaus brolis. Gal ir perlenkė su savo įvaizdžio kūrimu, bet kažką tokio ekstrasensiško jis turi, kažkokių neįprastų galių.

Nors. Papasakojau jau savo chebrai. Vyriškai chebrai. O jie ir sako. Cha, nieko nuostabaus. Labai dažnai paaugliams berniukams skauda širdį, nes kūnas ištįsta, širdis nespėja užaugti su visu kūnu, tai ir persidirba širdis, o dėl to ir skauda. Kiek po to skaitinėjau medicininės literatūros, tai tikrai rašo, kad berniukams paauglystėje dažnai širdį skauda.

Va taip va. O gal vis dėl to Kristaus brolis? O gal kaip tikrasis Kristus perspėjo, kad bus daug apsišaukėlių prieš Pasaulio pabaigą?

Advertisements