Tags

,


Pastaruoju metu pradėjau vėl dažniau sapnuoti. Pastebėjau, kad kai pagerėja mano psichinė būsena, tai padažnėja sapnai.

Taigi sapnuoju, kad įeinu į kažkokį pastatą. Lauke karšta karšta (nenuostabu, juk dabar karštos dienos). Įeinu, lyg koridorius, lyg virtuvė, bet jei virtuvė, tai labai siaura – kaip koridorius. Užplusta vėsa. Tačiau man nuo jos pradeda suktis galva (keista, sakyčiau, kad nuo vėsos sukasi galva). Jaučiu, kad tuoj apalpsiu, noriu paprašyti vandens, bet lyg pagerėja ir nutariu nebeprašyti. Ir staiga apalpstu ir tuo pačiu metu atsibundu.

Tas momentas, kad apalpus pereinu į kitą gyvenimą, iš alternatyvaus sapnų į realų, labai įdomus pasirodė. Juk turėtų būti atvirkščiai, kai realybėje žmogus apalpsta, tai pasineria į sapnų (pasąmonės) pasaulį. O gal aš sumaišiau – kur realybė, o kur sapnų pasaulis? Gal aš dabar sapnuoju, o kai galvoju, kad sapnuoju, tai ir yra realybė? Juokauju, taip negalvoju, bet mintis įdomi.

Analizė. Vėl, manau, šis sapnas yra istorinis. Beje, niekada nesu apalpęs. Tai iš kur žinau, koks jausmas apalpus? Vieną kartą vos neapalpau. Sulaužė ranką. Nykštį. Pradžioje nesupratau, kad lužo. Ilgai skaudėjo, kai reikėdavo pasirašyti, tai negalėdavau tušinuko nulaikyti – taip skaudėjo. Maždaug po savaitės kankinimosi nuėjau pas daktarę į polikliniką. Ta iš kar pasibaisėjo, sako, ką tu durniau (kažkaip panašiai) vaikštai su sulaužytu pirštu. Tau, beje, jau suaugo kaulas ir dabar prieš gipsuojant, reiks perlaužti iš naujo. Ir pasiuntė į Lazdijų ligoninę, pasakius pavardę kažkokio chirurgo. Atėjau, visi labai nustebo koks čia studentėlis ieško to chirurgo. Tai iš tuos nuotabos be jokių eilių be nieko tiesiai pas jį ir nuvedė. Sekasi gi man. Tas ir nustebo mane pamatęs. Kaip neaiškus studentėlis tiesiai pas jį pateko. Vėliau sužinojau, kad jis pasaulinio lygio garsus chirurgas (pavardės neminėsiu, vėliau jis išgarsėjo dar labiau). Žodžiu jis man ir perlaužė, ir sugipsavo. Tačiau, kai atėjau nuimti gipsą ir peršvietė, tai va tada ir vos neapalpau. Parodė nuotrauką, kaulas ne tiesiai, o vos ne 90 laipsnių kampu suaugo. Ir pradėjo suktis pasaulis. Gerai, kad atsisėdau. O taip blogai sugijo vien dėl to, kad mažą vaiką teko ant rankų nešioti (ačiū žmonai). Klausė, ką darom. Ar dar kartą laužiam? Sakiau, kad ne. Tiesa, dabar gailiuosi. Skauda praktiškai pastoviai. Net neskauda, bet vis kažkaip apmiršta ir jaučiu nepatogumą, o kai orai keičiasi, tai skauda. Bet dabar daug metų praėjo, nebelaužysi gi tokio senumo.

Dar apie mažę. Buvom aplankyti Santariškėse mano Krikšto mamos – leukemija. Einam, mažė:

– Ei, bet čia kita ligoninė.

Na, taip kita. Prieš savaitę lankėme kitoje. Šiek tiek keista, kad taip gerai pastatus įsidėmi, bet pora savaičių tik praėjo, tai gal ir nieko nuostabaus. O ji:

– Ai, taigi aš čia gulėjau kažkada.

– Pala, tu ką prisimeni?

– Na, taip, man lašelinę darė. Aš taip verkiau, taip verkiau, visi girdėjo.

Na, nieko sau. Ji gulėjo, kai vieneri metai buvo. Tai čia prieš keturis metus. O kažkur skaičiau, kad vaikai nepamena, kas buvo iki trijų metų.

Ateinam pas tetą, pamato lašelinę pastatytą, rodo ir pasakoja, kaip jai irgi taip buvo. Ir dar sako, kad nešitoje palatoje gulėjo.

Nieko sau atmintis.

Advertisements