Tags

,


Sapnuoju, kad atvažiuoju į biblioteką. Su šviesiai ruda, nauja mašina. Įdomiausia, kad įvažiuoju į pačią biblioteką, o kad bibliotekininkė nepastebėtų pakylu su mašina į antrą aukštą (kažkaip, juk sapne galima ir skraidyti) ir paslepiu mašiną kažkur tarp knygų lentynų. Išlipam: aš, žmona ir jos geriausia draugė. Einam ieškoti mums reikiamų 5 Dan Brawn knygų. Ieškom berods “Angelai ir demonai”, nors gal ir “Da Vinčio kodas”. Keista. Mes tik tryse, o egzempliorių reikia 5. Aišku, kad keista ir jog tokios knygos. Greitai gaunam tris egzempliorius. Kažkur šmėžuoja bibliotekininkė. Aš paimu skaityti, tačiau tuo pačiu ir valgyti. Ką valgau nepamenu, bet pamenu, kad viską apdreplinu. Knygą smarkiai ištepu pomidorų padažu, bira ryžiai, juos valau nuo knygos, bet ji tepasi dar labiau. Nors pasiėmiau knygą skaityti, bet man visai nesiskaito. T.y. matau raides, matau, kad tos raidės sudaro žodžius, bet nebandau skaityti sakinių, dažnai verčiu puslapius. Labiausiai jaudinuosi, kad ištepiau knygą. Ir bijau, kad pamatys bibliotekininkė, o tuo pačiu gėda, kad taip negražiai padariau. Ir gėda ima viršų. Galvoju, kad nueisiu pas bibliotekininkę ir pasisiūlysiu apmokėti. Ką čia tie 50 Lt. Už tai sąžinė bus rami. Bet vėliau pradeda imti baimė, kad bibliotekinkė barsis. Ai, galvoju, geriau padėsiu tyliai į lentyną ir dingsiu nieko nesakęs. Užverčiu knygą. Tačiau negaliu užversti, nes tarp puslapių daug agurkų pribirėję. Imu spausti, kad jie išsispaustų. Teka skystis. Ir kai suglaudžiu, pamatau, kad agurkai nuplovė pomidorų padažą ir knyga vėl švari. Pabundu.

Dabar turėtų būti sapno analizė. Tačiau nelabai yra ką analizuoti. Visiškai padriki įvykiai. Čia tikriausiai iš tų sapnų, kai jie ne kažką reiškia, ne išreiškia mano psichologinę būseną, o tiesiog istoriniai. Įvairiausi istorinai faktai suplakti mikseriu ir gauta tokia keista beprasmė istorija. Nors gal ir reiškia, bet aš nesuprantu.

O gal tai atspindi mano dabartinę savijautą. Sumaištis. Krizė. Vėl krizė. Baimė dėl ateities.

O mano blog’ui irgi pasimaišė. Pradinė idėja buvo – Dienoraštis. O dabar kažkaip viskas keistai. Yra žmonių, kuriuos galima pavadinti virtualiais draugais, yra kurie net realybėje mane pažįsta. Tai kaip čia dabar? Juk niekas neduoda skaityti dienoraščio savo draugams. Dienoraštis turėtų būti tokia vieta, kur gali rašyti viską ką tik nori. Gerą ar blogą. Tada jis bus kaip psichoterapinė priemonė. O man tokios reikia. Kito dienoraščio nepradėsiu rašyti. Dar vienas dalykas – aš apsiskelbiau, kad esu krikščionis. Ir dabar dalis užklydusių mano, kad aš turiu rašyti tik padorius, savo tikėjimą atitinkančius įrašus. Taip esu krikščionis. Bet taip pat esu silpnas žmogus. Nuodėmingas. Aš siekiu būti geresnis ir pan. Bet ne visada gaunas.

Ir man yra bloga. Aš noriu atgauti atgal savo dienoraštį. Noriu savo psichoterapijos.

Atsiimu savo dienoraštį. Neskaitykite, kam nepatinka. Čia mano dienoraštis, o ne kažkoks teminis blog’as.

Man krizė. Neturiu su kuo pasikalbėti. Žmonai nerūpi. Gal ir rūpi, bet kažkaip ne taip kaip tikiuosiu. Žinau ką atsakys – eik pas psichoterapeutą. Gydykis. Gal ir gerai būtų. Bet kainos ten pas juos, kad iš kart pasveikt norisi. O ir vėl prasidės. Kodėl kiekvieną savaitę eini. Kodėl taip ilgai. Blia blia blia.

Problemos su darbu. Tiksliau dar nėra jų. Bet jaučiu, kad nebesu įmonei toks naudingas kaip seniau. Atėjo jaunesni, greitesni, išmanantys naujausias technologijas, lengvai persiorientuojantys, energingesni. Joma jo. Kiek užtrūks, kol valdžia pastebės, kad aš jiems ekonomiškai nebenaudingas. Išmes iš darbo. Geriausiu atveju algą sumažins. Kaip aš gyvensiu pripratęs prie dabartinių pajamų. Kaip žmonai pasakysiu. Jai tai kas. Ji seniai kalbina, kad mesčiau šį darbą ir eičiau kitur, kad gaučiau dar didesnį atlyginimą. Svaigsta. O aš gi negaliu žmonai prisipažinti, kad nebesu toks protingas ir naudingas kaip seniau. Kokį dar darbą? Išvis. Jei išmestų iš dabartinio, net nebežinočiau kur eiti. Prieš 5 metus tai taip buvau labai pageidaujamas darbo rinkoje. O dabar? Šuds ir nieko dabar. Arba tektų iš esmės keisti darbo profilį, sumažinant pajamas kelis kartus. Siaubas. O dabartinis patinka.

Žinau tai. Bet sėdžiu ir nieko nedarau. Ateinu ryte į darbą, na, šiandien tikrai nustosiu šudą malti, vėl pradėsiu dirbti kaip gerais senais laikais. Bet pastoviai neišsimiegojęs, pervargęs, depresuotas. Kartais dar sublizgu, pasirodau, kad dirbu. Klausimas kada valdžia pastebės, kad man problemos. Neturiu jėgų imtis ko nors.

Žmona paniro į verslą. Šiaip gal ir nieko būtų. Kaip ir reiktų džiaugtis, kad va atrado savo vietą po pasauliu. Bet jai labai kerta per nervus. Man kerta per nervus. Pastoviai visi neišsimiegoję, stresuoti. Pykčiai dėl to šeimoje. Kam man to reikia? Ką su tais pinigais daryti. Aš net neturiu fantazijos kur juos iššvaistyti galima. T.y. kaip ir turiu, bet esu skrudžas ir man gaila juos leisti vėjais. Aš tai vadinu iššvaistymu. Na, jų dar nėra. Bet gal ateityje bus. Bet tokia kaina kaip dabar, man nepatinka. Nėra jokio gyvenimo. Darbas, darbas, darbas. Net šeštadieniai, sekmadieniai. Va, šį sekmadienį atseit kaip ir laisviau. Susitikom su draugais (blia, būsimais verslo partneriais). Kaip žmogus gali visą dieną pliurpti, kai žinai, kad dar reiks atlikti tam tikrus darbus. Man tai joks poilsis. Žmona tai džiaugėsi. Darbą pradėjom 10 valandą vakaro. Bl… Sekmadienį dešimtą valandą vakaro pradedi dirbti. Kaip tik tokiu laiku gultis į lovą reikia. Pirmą nakties baigėm. Šiaip greitai susisukom. Pirmadienį abu kaip sudaužyti. Net jėgų pasimylėti žmonai neužteko. Siaubas.

O tuo pačiu ir ant sekso pasinešiau. Tikriausiai man atrodo, kad su žmona išsiskirsim ir aš bandau atsimylėti, kol dar galima. O gal ta vidutinio amžiaus krizė. Niekas šiame pasaulyje neberūpi. Niekas nebeįdomu. Vien tik seksas rūpi. Kažkoks seksualinis maniakas. Priklausomybė nuo sekso.

Kažkurį sekmadienį taip bloga buvo. Galvojau, kad mirsiu darbo metu. Taip su širdim bloga. Vėl sustorėjau. Išsigandau. Vėl ėmiausi savo dietos – žaliavalgystės. Diržą jau sutraukiau per dvi skyles. Į veidrodį vėl galima pažiūrėti, nors svarstyklės dar negailestingai rodo smarkiai per daug. Žmonės jau pastebi. Šį kartą dar prie žaliavalgystės pridėjau ir mankštą: tokį miksą iš jogos, mankštos, kuria užsiiminėjau mokykloje ir dar šiandien sužinojau 5 Tibeto pratimus. Kaip tik man trūko dar keletą pratimų, tai pridėsiu dar ir šiuos. Vis kažkos užsiėmimas apart sekso. Kažkoks tikslas. Bet tas darbas, tas nuovargis. Kaip užsiimėti mankšta, jei grįžti pirmą nakties, o ryte vos vos atsikeli. Galvojau darbe mankštintis. Bet tai kaip atrodys, užeina kas į kabinetą, o aš ant galvos stoviu arba žvakę darau. Kažkaip teks verstis namuose.

Žmona turi naują verslo idėją. Bl… Jau kaip ir buvom pradėję kartais namo 8 išvažiuoti. Ir savaitgaliai kai kurie laisvi. O čia vėl kokius 5 metus saulės nematysim. Va, va, dėl to man ir depresija, kad saulę tik per automobilio langą matau. Ir tai tik rytais ir per pietus. Ir čia toks grandiozinis projektas. Už pora milijonų litų. Įmanoma (net tiek pinigų pasiskolinti įmanoma), bet klausimas, ar kokio insulto, ar infarkto negausim kuris. Labai nenoriu jo (nei insulto, nei projekto). Jei ne insultas su infarktu, tai skyrybos gręsia. Na, jai patinka taip gyventi, dirbti iki išnaktų, kankinti save. Ji jaučia tame malonumą. Ne tiek dėl pinigų. Todėl ir dirba naktimis (ir mane verčia), kad ji nuo tokio nuovargio jaučia malonumą. O aš ne. Aš negaliu pakęsti kai neišsimiegu. O dabar jau kuris laikas visada taip. Ir dabar kai pamačiau saulę tunelio gale, vėl užplaukė juodi juodi debesys. Ir taip bus visalaik.

Aš jau buvau net pradėjęs pas žmoną įgyvendinti projektą, apie kurį sakiau, kad nieko nežinau, neko negirdėjau, nes tai numatomas pagrindas pykčiams.

Oi, nežinau nežinau.

Linksmesnė gaida. Žmona auklėja mano mažę:

– Nebūk pasaulio bamba.

O mažė atsako:

– Pati tu nebūk saulės bamba.

🙂

Man reikia kažkokio tikslo.

Advertisements