Tags

, , , , ,


Kodėl taip pavėluotai sugalvojau parašyti apie tokį įdomų reiškinį Lietuvoje kaip referendumas “Žemės vardu”. Pavadinimą arba aš sugalvojau, arba pas kažką nužiūrėjau (pas Tapiną?). Ogi todėl, kad mane sąžinė graužia. Aš esu tas bičas, per kurį iššvaistėm berods 13 mln. litų. Taigi rašau viską nuo pradžių.

Kaip žinia mano žmona susidėjus (kažkaip negražiai nuskambėjo, bet, deja, tokia mano nuomonė) su visais tais net nežinau kaip juos pavadinti. Na, visais Drąsos keliais, Puteikiais ir pan. Aš pradžioje lyg ir bandžiau klausytis, ką jie šneka, bet labai greitai man jie nepatiko. Aš pas juos tik vieną žmogų protingesnį matau, na, iš tiek kiek man teko bendrauti. Bet kai ateini ten koks 50 žmonių ir visi biški trenkti, o tik vienas normaliai kalba, tai sunku su tokiais. Ai, net vardo pavardės jo nežinau, nes jis nelabai viešai ir reiškiasi. O kiti tai, na, ką aš žinau, bet man labai nemalonūs žmonės. Gal tai ir nelogiška apie politiką spręsti ne iš idėjų, o pagal emocijas, bet ką aš žinau, man jie labai nesimpatiški (išskyrus tą vienintelį, ai, ir jo žmoną dar, tai du normalūs).

Taigi vis pas mano žmoną ateina tokia moteriškė, kuri vis renka kažkokius parašus. Pora kartų pasirašiau, prieš žmoną nepatogu buvo, o dabar tai šakės. Googlinu savo vardą pavardę ir ką, rodo, kad aš ten už kažkokią nesąmonę pasirašiau. Nei ištrinsi dabar nei ką. Na, ten nieko baisaus – reikalaujama, kad išsiaiškintų, kad dirbtų (kažkas panašaus, gerai nepamenu), logiška, bet vis tiek nesinori, kad mano pavardė figūruotų internete. Taigi aš tos moteriškės vengiu kaip velnias kryžiaus. O dar ypač kai pora kartų atėjo, žmona užsiėmus, tai su manimi bandė bendrauti. Joma jo. Toks įspūdis, kad apokalipsė jau realiai dabar vyksta čia. Tik aš nematau (ir kaip aš galiu nematyti?). Na, ką aš žinau, pažiūrėjau pro langą, dangus negriūva, iš dangaus niekas nenusileidžia svaidydamasis žaibais, pasaulinio tvano nėra. Gal ir netoli ta apokalipsė, bet tikrai dar neprasidėjo. Tokie žmonės vadinami energetiniais vampyrais ir aš išmokau paprastą taisyklę kaip su jais kovoti – bėgti kuo toliau nuo jų.

Taigi vėl atėjo ta moteriškė, šį kartą su parašais dėl kažkokio referendumo. Užpuolė kartu su žmona mane, kad pasirašyčiau. Nespėjau pasislėpti. Bl… galvoju, jei nepasirašysiu, tai su žmona susipyksim juodai. Ir kam man to reik? Taigi mano vieno parašas nieko nenulems. Vis tiek nesurinks jie tų 300 000 parašų. Nerealu. Pasirodo tokių minkštakiaušių kaip aš Lietuvoje yra ir daugiau. Na, tiesiog galim paskaičiuoti: iš tiek kiek surinko parašų išminusuokim kiek balsavo už, štai ir gausim minkštakiaušius, dėl kurių iššvaistėm nemažą sumelę. Nors gal ir neiššvaistėm. Visai gerų dalykų pamatėm. Bet apie tai vėliau.

Taigi surinko jie tuos parašus, artėja referendumas, o aš net neturiu supratimo apie ką jis. Paskutinė savaitė, net galima sakyti penktadienis prieš balsavimą, o aš dar nežinau apie ką jis. Žmona tvirtai nusprendžia, kad mes eisim balsuoti. Ei, gal mane ir nutemps, o ir taip aš visada balsuoju, bet kaip nubalsuosiu, tai ji nematys. Šneka labai gražiai – už Lietuvą, už šeimas, už vaikus ir anūkus ir t.t. Na, aš juk už Lietuvą ir už visas tas kitas vertybes, kurias jie vardina. Pirmas įtarimas, kad jie agituoja ne, kad balsuotume Už, o kad būtinai ateitume. Keista. Paaiškink idėją, kodėl reikia balsuoti Už ar Prieš – būtų logiška. Juk visi rinkimai iki šiol taip ir vykdavo. Aš geresnis, o tas blogesnis. Aš prižadu tą ir aną, o tas nors žada, bet nieko nedarys. O čia kažkaip keistai. Tik ateik. O už kaip balsuosi nesvarbu.

Oho. Aš pasimetęs. Rolandas Kazlas, dar ten keli įžymus veikėjai irgi agituoja ateiti. Na, ok. Atsidarau delfi.lt. Aha, radau kur informacijos ieškoti. Bet TV gi nežiūriu. Grybauskaitė, Butkevičius ir dar keli žymūs žmonės agituoja neiti. O, vėl įdomu. Ne, prieš, bet neiti. Na, bet man jie nelabai autoritetai. O Landsbergis, va, kas mano autoritetas – Neikit. Ok. Nelabai supratau kodėl, bet autoritetai sako – Neikit. T.y. kaip ir eiti tikriausiai teks, bet juk galima balsuoti Prieš arba sugadinti biuletenį.

Šeštadienį nuvažiuojam pas mano tėvus. Kai žmona negirdi, klausiu pašnibždom Tėvo (va, matot, kas tikrasis mano autoritetas), ar eisi rytoj. Tėvas kaip visada tiesmukas:

– Ką aš glušas, kad eičiau?

– Ok. Supratau, – šypsausi aš. Abejonių neliko.

Važiuojam su mama. Mama negirdėjo šio pokalbio, tai tarp visų paplepėkim numeta ir šitą:

– Na, vaikeliai, tai aišku, kad neisit rytoj balsuoti.

Ups, vis tiek mano tėvas politiškai gudresnis ir taktiškesnis. Nors visko gali būti, kad čia jų toks planas, nenustebdžiau.

Žmona užsipūtoja:

– Kaip jūs taip galite? Būtinai eisime. Prisižiūrite melo per TV, apgauna jus taip.

Ir t.t.

Mama diplomatiškai kažka numykia, kad jo per TV visokių nesąmonių rodo. O žmona reziumuoja:

– Mes tai tikrai eisim, kartu su vyru.

Aš mirkteliu mamai, kad tylėtų.

Sekmadienis. Aš jau tikrai žinau, kad nenoriu eiti. Bet su žmona pyktis nenoriu. Tiek to, galvoju, teks sugadinti biuletenį, o jai pasakyti, kad prabalsavau Už. Važiuojam mašinoje, klausom radijos. Praneša: iki šiol balsavo 1 procentas rinkėjų. Aha. Gera proga pasinaudoti agitacija. Taigi pranešu žmonai, va, 1 proc. dar 3 paštu, tai iš viso 4. Viskas. Neįvyko. Nors ankstus rytas, kokia 10 ryto. Nėra ko gaišti laiko balsavimams, darbo turim per akis. Matau, kad žmoną paveikia. Dar kas kelios valandos pranešu rezultatus. Atėjo 3 proc., 4 proc. 9 proc. Džiaugsmingai pranešu, kad neįvyko. Tada tenka guosti, kad ką jau padarysi tokia nesusipratusi visuomenė. Bet negi ji nemato, kad aš džiaugiuosi?

Taigi ką gero davė mums šis referendumas.

1. Kad mažinti iki 100 000 parašų, kaip kad buvo norima, yra tikrai beprasmiška. Kodėl? Todėl, kad net aš nežinojau už ką balsuoti. Vis tiek viską lemia autoritetai, kurie šneka per TV. Kam švaistyti pinigus? Vis tiek liaudis avių banda. Tik visokie garsiai rėkiantys gali nuginti tą bandą ne visai ten kur reikia. Va, aš juk irgi pasirašiau.

2. Rusų propoganda Lietuvoje nesuveikė. Žmones pagąsdino, kad jei įvyks referendumas, tai kils pavojus mūsų narystei Europos Sąjungoje. Net nežinau, ar tikrai taip būtų, bet aš noriu būti Europos Sąjungoje. Mes visi norime ten buti. 85 procentų Lietuvos gyventojų ten nori būti bet kokia kaina. Mes nenorime vėl patekti į kraugerišką Rusiją. Mes norime euro. Super. Galiu gyventi ramiai. Na, ne visai, rusiška KGB juk nenustabdys savo veiklos, šmeižto bus ir agituos toliau, kad pas ruselį kažkodėl geriau.

3. Asmeninis pastebėjimas. Labai išsiskyrė mano ir žmonos politinės ir net religinės pažiūros. Dar atkreipiau dėmesį į facebook’ą. Nei vienas iš mano draugų nepasisakė, kad reikia eiti į referendumą. Nei vienas. Keli pasisakė Prieš. O dar juokingas dalykas. Neseniai rekomendavau Andrių Tapiną žmonai, kad taptų jo sekėju. Žmona, kaip į durną pažiūrėjo. Nesupratau iš kart. Po to paskaitinėjau daugiau, ką jis rašo. Jooooo. Čia žmonos draugelių, jaučiu, priešas Nr. 1. O man draugas Nr. 1, nes jis naikina prorusiškas propogandines šovinistines facebook grupes. Apie Užkalnį tai patylėjau, nes žinau žmonos nuomonę apie jį ir jo sesę Beatą. Nors Užkalnis man nėra autoritetas, bet vis tiek aš jam daugiau (dažniau) prijaučiu. O Tapino sekėju neseniai tapau, bet tai ką jis daro man labai patinka. Aha, o pažiūrim žmonos FB sieną. Mirga marga referendumo palaikymas. Oho. Net pats nustebau, argi gali būti du tokie skirtingi facebookai. Viename absoliučiai visi prieš, o kitame absoliučiai visi už. Taigi referendumas išgrynino, tiksliau sugrąžino, mano politines pažiūras. Kažkada rašiau, kad įtariu, jog ta pati chebra apšmeižė Landsbergį ir aš žmonai įrodžiau, kad tai buvo šlykštus melas. Kažkaip man atrodo, kad ten tikrai ta pati chebra. Jie pasisako prieš eurą, prieš visą Europos Sąjungą. Rimtai. Klausiau žmonos, tai, ką tu gal prieš ir Europos Sąjungą. Atsakė – tai žinoma prieš, o tu ką už?

Kol kas nesugrumuliuoju kaip čia taip išsiskyrė mūsų pažiūros. Tiek metų buvo daug maž vienodos, o čia bats, nepastebėjau, kaip nuėjo klystkeliais. Ir kaip dabar sugrąžinti?

O vakar mažė klausia manęs, o kada prasidėjo Dievas. Na, vaikai pavaro su savo klausimais. Bandau aiškinti, kad Dievas neprasidėjo, jis visada buvo. Vaikas patenkintas atsakymu nori eiti žaisti toliau. Tačiau žmona įsikiša:

– Kaip tai Visada. O ką reiškia Visada?

– Visada tai reiškai amžinai. Jo niekas nesukūrė. Jis (na, nepradėsi gi vaikui aiškinti, kad jis yra transendentinis, sukūrė laiką ir erdvę ir kad gal pas jį ir yra laikas, bet kitokio matavimo, dimensijos nei mūsų) egzistavo visada. Vienintelis dalykas, kas yra visada, tai yra Dievas. Viską kitką Dievas sukūrė.

Vaikas nurimsta, gavo jos amžiui tinkamą (tikiuosi, nes manau pirmas jai labiau būtų tikęs) atsakymą. O žmona replikuoja:

– Nesąmonė. Taip nebūna.

Aš nutyliu. Tiksliau trumpai replikuoju, kad būna, bet daugiau neeskaluoju temos, nes esu baisiai nustebęs jos tokiais pareiškimais. Praktiškai tai pareiškimas, kad ji sako, jog Dievo nėra.

Gyveni gyveni ir po tiek metų žmogus ima tave ir nustebina. Galvojai vieną, o yra visai kitaip.

Ai, dar su referendumu susiję. Delfi straipsnis, kaip kažkas pasipiktinęs, kad kunigas Kauneckas (kažkodėl Panevėžyje, o ne Kaune 🙂 ) agitavo ateiti į referendumą. Labai keistas pasipiktinimas. Tipo, jei kunigas, tai nebe pilietis, nebeturi teisės reikšti savo nuomonės? Oi, tie žmogeliai, nelabai supranta kas yra kunigai. Ai, ar dar vienas įdomus dalykas. Kaunecko klausia, tai kaip čia taip. Na, jo atsakymas visiškai logiškas, kad jis turi teisę reikšti nuomonę ir, kad jis tikrai yra už tai kad visuomenė būtų pilietiškesnė, politiškai aktyvi. Bažnyčioje jis neagitavo, o kai išeina iš bažnyčios, jis tampa piliečiu kaip ir visi. O kas įdomu tai, kad pradžioje pokalbio jis kaip ir atsižegnoja nuo tos agitacijos. Sako, kad taip, tik pasirašė, kai rinko parašus. Tai čia taip gaunasi, kad kadangi aš ir pasirašiau, tai ir mane galėjo panaudoti kaip reklaminį veidą?

Taigi išvados.

Net ir vienas parašas gali nulemti, todėl negalima būti abejingam.

Lietuva tvirtai apsiprendusi dėl Europos Sąjungos.

Rusijos KGB dirba Lietuvoje ir negalima užmigti ant laurų.

Advertisements