Tags

, , ,


Na, va, vakar pažiūrėjau filmą Viy (Вий). Tas vertimas “Baubas” į lietuvių kalbą man nepatinka. Bet ką padarysi, kad lietuviai neturi tikrų baisų pabaisų. Lietuviškas baubas, tai koks nors bildukas ar aitvaras, kuris neša javus. O čia ne šiaip sau baubas, čia baubų baubas, baisų pabaisų vadas, caras jų. Va, kas yra Viy. Lietuviai neturi tokių. Bent aš nežinau.

Pirmiausiai aš iš vis neplanavau eiti į šį filmą. Pamačiau reklamą “Baubas” (neatkreipiau dėmesio į Viy, tyčiom reklamą dedu tik rusišką pas save). Ai, vėl kažkoks siaubo filmas. Pagrindinį vaidmenį atlieka kažkoks užsienietis Jason Flemyng. Ir istorija kažkoks anglų (ar prancūzų?) kartografas kažkur nuvažiuoja. Ai, vėl užsieniečiai prifilmavo siaubo filmų. Nemėgstu aš jų. Ir čia Pieštukėlis užklausia, ar aš eisiu į Baubą. Hmz, keista, o kodėl klausia. Susirandu reklamą. Aha, pagal Nikolajaus Gogolio. Vat, kodėl klausia. Ai, galvoju, bet vėl kokie anglai ar amerikiečiai išsityčiojo iš rusų klasiko. Bet po to žiūriu, kad gamintijas tai Rusija. Ir kiti aktoriai irgi ne kažkokie anglai, o dauguma rusai. Ir režisierius rusas – Olegas Stepčenko. Įdomu, įdomu. O kaip siužetas? Koks dar anglų kartografas Jonathan Green? Kiek pamenu tai pagrindinis veikėjas Foma (tiksliau pasirodo Choma). Ai, gal aš netiksliai prisimenu. Gogolis yra Gogolis. O dar rusų pastatymas. Eisiu.

Kodėl aš taip mėgstu Gogolį? Antroji knyga (normalaus storio), kurią perskaičiau originalo rusų kalba buvo Gogolio “Вечера на хуторе близ Диканьки”. Pirmoji rusiška (rusų kalba skaityta) knyga buvo “Jabloni na Marse” (Obuoliai Marse) – mokslo populiarinimo knyga. Che, na aš juk moksliukas. O antroji po ranka pasitaikė Gogolio “Vechera na chutore bliz dikanki”. Jau vien pavadinimas kaip skamba – chutor, bliz, dikanka. Aš pamenu, kad mane sužavėjo ne tiek istorijos, kiek ta gyva Gogolio kalba. Tokia senoviška rusų kalba, man tas jo kūrinys kaip poezija, taip gražiai sudėlioti sakiniai.

Taigi nulekiu per pietus nusipirkti iš anksto bilietą. Juk 3D. Kad gaučiau gerose vietose. Hmz, pasirodo, kad aš tik antras pirkėjas į tą seansą, bet tai ir gerai galiu rinktis kur noriu. Pasiūlo į 11 eilę, daug maž salės vidurys gaunasi. Aš paprašau arčiau, nes kažkaip 3D mano manymu reikia iš arčiau žiūrėti. Paimu 9 eilėje. Atmintinė man – kitą kartą imk dar arčiau. Apskritai, gal kas žinote kurioje eilėje 3D geriausias? Vakare per kamščius lekiu, vos spėju. Salė apytuštė. O kokio gražumo priešais eilėje sėdėjo mergina. Kokia figūra. Ui, ne apie tai. Be to ne viena buvo. Bet koks užpakaliukas. Ei, grįžtam prie filmo. Bet labai jau gražus.

Ai, dabar pabaigą papasakosiu. Išeinu iš kino, pilnas emocijų. Ir sutinku seniai bematytą draugelį rusą. O, privet, privet ir iš kart pasigiriu:

– Aš tai va ką tik iš Viy. Iš filmo, – ir matau, kad nesupranta apie ką aš čia, – na, tas kur pagal Gogolį.

– A, tas, – pagaliau “daeina” jam.

– Jau buvai? – kažkodėl neabejoju, kad jis turėtų eiti, juk Gogolis ir rusų filmas.

– Ne, nevaikštau aš į tokius filmus.

– Kaip tai nevaikštai į tokius filmus, – pasimetu aš.

– Na, juk neįdomu, žinoma pabaiga.

– Ui, nesakyk, nesakyk. Čia juk tik “po motyvam” Gogolio. Na, labai daug netikėtų nukrypimų.

– Na, bet vis tiek pabaiga aiški.

– Pala, o tai kokia ta pabaiga, jaučiu, kad pamiršau aš, seniai labai beskaičiau Gogolį, – pasimetu vėl.

– Na, ten pabaigoje Viy visus patvarko, – ot, fainas rusas, gerai prisimena savo klasikus.

Aš pradedu juoktis:

– Na, tiesą sakant pabaiga visai ne tokia.

– Kaip tai ne? – dabar nustemba jis.

– Nu, ne, netokia. Aš gi sakiau, kad pagrindinis viekėjas net ne Choma, o kažkoks anglas kartografas.

– O tai kokia pabaiga?

– Tai nesakysiu gi, po to dar nueisi gal.

– Ne, tikrai neisiu, sakyk.

Pasakau. Tas stebisi. Ir klausia:

– O tai bent veiksmas vyksta Rusijoje?

– Na, taip, Ukrainoje, – nebegaliu susilaikyti nuo žvengo.

– O kokiais laikais?

– Normaliai, senoviniais.

– A, nu bent tiek, o tai galvojau kad šiom dienoms.

– Nu, bet yra trys naktys, panočka, Viy?

– Nu, kaip ir yra, bet sakau, kad viskas kitaip.

Išsiskiriam, jis tikriausiai visai pasimetęs kas čia per filmas, o man labai linksma. Ir filmą gerą pažiūrėjau ir linksmai pabendravom.

Taigi prie filmo. Filmas kaip supratot labai nutolęs nuo Gogolio originalo. Jei norite tikros Gogolio istorijos, tai žiūrėkite dar tarybinių laikų (berods 1967 metų, jei nemaišau) gamybos filmą. Nepamenu ar Viy, ar dar naujesnis Vedma (2006), nea, visgi 1967 Viy. Kiek pamenu tai man labai patiko ta versija. Labai įtikinama. Labai artima Gogoliui. O ši versija. Filmo eigoje sėdžiu ir galvoju. O ką vakarienei. O reikia ir man degtinėlės (gorilka deja brangi) kaip filme, juodos duonos, lašinukų (beje, taip ir padariau). Tada atsikvošėju. Pala, tai čia aš ne filmą žiūriu, o galvoju, ką grįžęs namo valgysiu. T.y. vietomis apimdavo nuobodulys. Į pabaigą pradėjo aiškėti pagrindinė mintis, t.y. kaip toli nukrypo nuo Gogolio. Ir buvo aišku kaip baigsis. Deja, tokia nepaslaptinga pabaiga manęs neviliojo, tačiau pabaiga vis dėl to gavosi visai įspūdinga. Nors viskas aišku, kaip kokiame filme apie Šerloką Holmsą. Nors į pabaigą viena frazė sugrąžino mistikos:

– Aš žiūrėjau Dievui tiesiai į akis.

Bet po to dar kelias minutes bandė sunaikinti ir tą paskutinį paslapties blyksnį.

Tikiuosi neatskleidžiau savo rašliava filmo scenarijaus. O gal ir gerai, kad nukrypo nuo Gogolio. Pagal Gogolį jau yra pastatytas geras filmas. Gal tikrai neįdomu būtų žiūrėti, nes žinotum kuo baigsis. O čia labai greitai supranti, kad čia bus viskas kitaip. Nors gal pabaigoje sugrįš prie Gogolio, ką gali žinoti.

Beje, Viy šiame filme žymiai įspūdingesnis nei tame senoviniame kine. Vat iš visų baisų pabaisų Viy man labai patiko. Reikia jam net pakelti antakius, kad jis galėtų matyti (čia pagal Gogolį). Gerai padarytas. Nors po to iš kart kertasi su Gogoliu ir mano manymu su logika. Šiaip man net keliose vietose kirtosi su logika, bet, ai, filmas yra filmas. Pamirštam.

Yra, yra tikrai galingų scenų. Kaip ir šita iš viršaus.

Ui, niekur neradau kito kadro einančio po šio. Labai seksualus. Vat, tokia erotika jėga. Parodo nuogą blauzdą ir viskas, o pats kadras taip trykšta erotika, kad ui 🙂 Nors ir šitas jau trykšta seksualumu.

Nuotraukose šios pabaisos kažkaip neįspūdingai atrodo. Vaikiškai net. Bet filme, judesyje, lyg to nepastebėjau.

Žodžiu, man vis dėl to patiko. Ai, ir nelabai baisus. Nes aš siaubo filmų nemėgstu. Taigi rekomenduoju. Ai, tik dar kartą primenu, kad jei kam vaikučiai užduos mokykloje paskaityti Gogolio “Viy”, o jūs tingėsit, tai nebandykit šiuo tikslu žiūrėti šio filmo, nes mokytoja neabejodama dvejetuką įrašys. O šiaip tai rekoemnduoju skaityti Gogolį. Ir geriausiai jei įmanoma originalo kalba. Aš tiesa sakant ne rusiškai ir nesu jo skaitęs. Bet va kartais skaitydamas subtitrus filme mačiau, kad subtitrai daug sumažina tos kalbos žavesio. Beje, kai kuriose vietose tikrai reikėjo vertimo ir man. Gal kad greitai ir neaiškiai kalbėjo ir nespėjau išsiversti galvoje sudėtingesnių archaiškų išsireiškimų. O gal tokių archaiškų ir iš vis nežinau.

Dar pabaigai parašysiu tiems, kas tingės skaityti viską, ką čia prirašinėjau:

Rekomenduoju 🙂

Advertisements