Tags

, , , , ,


Po Wm. Paul Yong knygos “Trobelė” norėjau pažiūrėti, o ką šis autorius dar parašęs yra. Įdomu, ar kita knyga irgi bus tokia pat įdomi ir jaudinanti, ar tiesiog pasisekimo vedamas štampuoja dabar knygas iš eilės. Paėmiau knygą “Kryžkelės“:

Na, viršelis iš kart labiau patinka, nes nerašo, kad čia bestseleris su 10 mln skaitytojų. Galvojau, kad bus kažkoks “Trobelės” tęsinys, bet ne, pasirodo visai atskiras romanas. Ir keista, toks jausmas, kad man ši jo antra knyga “Kryžkelės” net labiau patiko nei pirma. Nors gal visada paskutinė yra paliekantį einamąjį įspūdį. Šioje mažiau religijos teorijos, sakyčiau, kad daugiau praktikos – daugiau Meilės.

Pirmi puslapiai iš kart patraukė. Pagrindinis herojus – verslininkas šiek tiek virš 40 metų, klestintis verslininkas, tačiau labai vienišas ir piktas. Jam prasideda insultas, auglys smegenyse ar panašiai ir jį ištinka koma. Labai panašu į mane. Tik aš nesu piktas ir dar insulto neturėjau, nors kartais arti to ir nelabai verslininkas. Vedė antrą kartą tą pačią žmoną (kaip ir aš), tiesa, antrą kartą vien tam kad išsiskirtų, kad įskaudintų žmogų, morališkai sužlugdytų. Oho. Bet pažįstu žmogų, kuris taip galėtų padaryti. Šiaip sakyčiau, kad čia neįmanoma situacija, bet, deja, tikrai žinau piktą žmogų, kuris gali padaryti labai daug vien tam, kad pakenktų kitam.

Vien jo slaptas butas kokį susižavėjimą sukėlė man. Mano vaikystės svajonė. O ir dabar neatsisakyčiau turėti tokį slaptą, gerai įrengtą, su kompiuterizuota apsaugos sistema, savo kampelį.

Po mirties, oi, esant komoje, jis pradeda “sapnuoti”, susitinka Jėzų, Šventąją Dvasią, Dievą Tėvą. Vėl Dievo asmenų įvaizdžiai šiame romane kitokie. Šventoji Dvasia tai pagyvenusi indėnė, o apie kitus sužinosite knygoje. Bus siurprizas. Ypač Dievo Tėvo 🙂 Komoje jis papuola į apleistą sodą. Tas sodas – tai jis pats. Dar toliau knygoje jis grąžinamas į realų gyvenimą, kad atliktų tam tikrą misiją, sakyčiau, pakankamai vaikiškos pasakos motyvais, jo siela patenka į kitą kūną ir mato to kito kūno akimis ir gali bendrauti su tuo kitu žmogumi. Jis net ateina susitikti su savimi gulinčiu komoje. Netrūksta šiame romane ir humoro. Nors tos susidvejinimo situacijos šiek tiek vaikiškos, bet, ai, vis tiek linksmiau skaityti.

Kai perskaičiau, kad Dievas sukūrė žmogų, kad jis būtų mylimas, tai supykau. Kaip ir tas knygos herojus. Tik jis labiau nuliūdo, nes jį buvo norinčių mylėti, tik jis nesileido būti mylimas. O dabar guli komoje ir nieko negali padaryti. O aš nesijaučiu mylimas, neguliu komoje, galiu keisti padėtį. Tačiau į knygos pabaigą nusiraminau, nėra man taip blogai kaip jam. Žmona mane myli, nors ir savotiškai. Vaikučiai mane myli, tėvai mane myli, brolis myli. Ui, kiek daug žmonių mane myli. Net mano bendradarbiai mane myli, aišku kitaip nei vaikučiai, bet tikrai mes labai gerai sutariame ir tai yra draugiška meilė, o ne kažkokie santykiai iš išskaičiavimo. Mano bendruomenė mane myli – agapiškai. Be to, žmogui skirta ne tik, kad jį mylėtų, bet ir kad jis mylėtų. Ai, sorry, bet vis pamirštu, kad Dievas labai mus myli. Na, jo, faina, bet kažkaip labiau jaučiasi ta artima žmoniška meilė, o ne tolima (nors ji yra dar artimesnė, tiek artima, kad mes net nematome jos) Dieviška. Taigi pamiršau, kad žmogui skirta ir mylėti kitus. Ir kad tai daryti yra labai gera (lyg iš kažkokios dainos žodžiai).

Vėl ašaros liejosi upeliais. Kas čia darosi man. Žliumbti dažnai pastaruoju metu pradėjau 🙂

Grįžtu prie knygos. Labai faina knyga. Patiko labai. Rekomenduoju. Gaila, kad tie pikti žmonės jos neskaitys. Gal atsivertų akys šiek tiek. Ką padarysi, bet ne mano galioje įtikinti juos skaityti šią knygą.

Advertisements