Tags

, , , , , , , ,


Žiūrėjau šį Days of Heaven filmą kartu su žmona. Ne, aš dauguma filmų kartu žiūriu su žmona. Tik šį kartą toks įdomesnis aptarimas įvyko.

Baigėsi filmas. Žmona:

– Nepatiko man šis filmas, nesąmonė, nieko nesupratau.

Aš tyliu, nes pabaigos irgi nesupratau, galvoju, ką čia norėjo ta pabaiga parodyti. Kaip ir viskas aišku, bet pabaiga.

– Ko tu tyli. Nebebendrauji?, – pertraukia žmona mintis, – visiškai nesąmoningas filmas.

– Galvoju, tai ir tyliu, pabaigos ir aš nesupratau, – atšaunu. Na, nesakysiu gi, kad bl… leisk pagalvoti apie ką čia ta pabaiga.

– Kaip tai pabaigos? Visas filmas neaiškus.

– Na, visas filmas tai aiškus. Amžina gėrio ir blogio kova. Kaip pradėtas blogis sąlygoja blogio plitimą. Ir kaip blogis žaloja ir gėrį, t.y. nuo blogio kenčia ir geri žmonės. Tačiau visada, kad ir koks būtų blogis, visada sudygsta ir gėris. Pamažu, pamažu, bet vis stiprėja.

– Nesveikas tu. Neįdomu su tavim bendrauti.

– Ta, prasme? Aš taip supratau, o tu kokią nors idėją turi?

– Ne, bet tu visai su savo religijom pakvaišai. O kaip pabaiga?

Priverstas staigiai mobilizuoti smegenis ir suprasti, o kaip gi visoje šitoje gėrio ir blogio kovoje įsipaišo pabaiga.

– Aha. Tai, va. Mergaitė susiranda draugę ir abi linksmai išeina pasivaikščioti. Gėrio sėkla,- amžinas optimistas aš.

– Tai, kad ta draugė kurva kažkokia. Koks čia gėris.

– Kodėl kurva?

– Kurva, sakau tau… Va, ir iš geros mokyklos ištraukė mergaitę.

– Na, ok. Tada taip – tą mergaitę atvedė į gerą mokyklą ir kaip ir turėtų prasidėti gėris, tačiau blogis nesnaudžia, pavilioja mergaitę iš geros mokyklos ir vilioja toliau į nuodėmę.

– Nesąmonė. O tai kaip čia su tavo nesąmoninga teorija ir skėriais? Čia juk gamtos stichija.

– Joma jo. Taigi čia simbolis. Sugrįžta Ričardas Gere ant motociklo ir vėl blogis pradeda imti viršų. Užpuola skėriai, tada gaisras, galų gale mirtis, pabėgimas. Tačiau gėris vėl atsikovoja savo, Ričardas sugaunamas ir nušaunamas.

– Nesveikas tu.

– Na, jei tu turi kitą versiją, tai sakyk. Beje, šio filmo režisierius Terrence Malick, tas pats kur “Gyvenimo medis”, filmas apdovanotas Oskarais. Jei “Gyvenimo medyje” pilna simbolių, tai kodėl čia jų neturėtų būti.

– Nesąmonė.

– Gerai, aš rytoj internete paskaitysiu.

Tokia tai įžanga. Važiuoju į darbą. Prisimenu ir kitus Terrence Malick filmus : “Plona raudona linija“, “Naujas pasaulis“, “Gyvenimo medis“, “Į stebuklą“. Ir nebekyla noro ieškoti internete paaiškinimų. Grynas Terrence Malick stilius. Apie gyvenimo prasmę. Lėtas, gražus. Beje, filmuotas 1978 metais, kas stebina, kad tais metais taip kokybiškai pavyko nufilmuoti.

Rojus. Graži gamta. Ramus darbas. Ramybė. Rojus. Tačiau šiame rojuje pasirodo Richard Gere su Brooke Adams. Jie apsimeta broliu ir seserimi. Į Brooke įsimyli fermeris, pas kurį jie įsidarbino vasarai. Blogiukas Ričardas pasiūlo savo mylimajai Adams susituokti su fermeriu, nes turtingasis fermeris sunkiai serga ir greitai mirs. O jie tada užvaldys turtingą fermą. Tačiau meilė daro stebuklus. Fermeris nemiršta. Adams pradeda įsimylėti į geraširdį fermerį. Ričardas tai supranta ir pabėga. Tačiau blogis sugrįžta. Ir visa gamta kovoja. Gėris prieš blogį.

Bat tai kaip žiauriai. Atiduoti savo mylimąją dėl turtų. Praktiškai parduoti. Siaubas.

Gamtos grožis. Ir žmogaus netobulumas, nuodėmingumas.

Nors dabar galvoju, kad pavadinimo nesuprantu. Days of Heaven. Lietuviškai gaunas Rojaus dienos? O rusiškai dar gražiau – Дни жатвы (derliaus dienos). Reiks vis tik paskaitinėti internete, ką sako apie šį filmą. Aš tai versčiau kaip nors Dienos pragare. Nors ne. Va taip – Blogis rojuje.

Ok. Ai. Fotkės dar.

Meistriškas darbas. Tikrai sunku patikėti, kad toks senas filmas, o toks gražus. Tik Ričardas Gere kažkaip nepatiko man šiame filme. Bet tiek to, iškentėjau 🙂

Rekomenduoju.

Advertisements