Tags

, ,


Na, va, jau ir Bernadeta pastebėjo, kad pas mane dabar karingas periodas. Knygos, kinai ir net žaidimai – viskas apie karą. Nežinau, kodėl taip, bet gal karinga nuotaika 🙂

Dar viena knyga Johnnie M. Clark “Kulkosvaidžius paruošt! Vietnamas 1968”:

Ir vėl leidykla “Vox Altera“. Čia jau kokia ketvirta šios leidyklos mano perskaityta knyga. Ir dar kelios jau laukia. Ir tai antra knyga apie Vietnamo karą. Pirma buvo John Leppelman “Kraujas ant parašiuto diržų”.

Šioji ir panaši, ir skiriasi. Panaši, nes labai daug nesąmonių šiame kare. Klarkas irgi dažnai pastebi, kad amerikiečiai nenorėjo laimėti karo, bei daug betikslių mirčių, blogo vadovavimo. Tačiau ir skiriasi. Leppelmanas yra, kaip pasakyčiau, “blogiukas”, o Klarkas “gerietis”. Man Klarkas panašesnis į mane, todėl labiau priimtinesnis. Gal dėl to, kad Klarkas buvo jūrų pėstininkas, gal dėl kitų priežasčių, bet šioje knygoje daug daugiau kontakto su priešu. Jei Leppelmanas tik tapęs reindžeriu pradėjo tikra kovą su komunistais, o visą kitą laiką bastėsi po bruzgynus beveik nesutikdamas priešų, tai Klarkas iš kart įmetamas į kontaktus, į mūšius.

Pirmiausia, kas labiausiai nustebino.  Atsiverčiu pirmą puslapį ir skaitau:

“Šią knygą dedikuoju Jėzui Kristui, kuris, nepaisydamas mano trūkumų, mane myli.”

Aš iš tų žmonių, kurie knygą visą perskaito. Net perskaitau, kas išleido, kuris leidimas, net tiražą (3 000 šios). Net padėkas. Nors šiaip dažnai padėkos būna nuobodžios, bet man jos savotiškai įdomios. Taigi. Pirmą kartą laikau knygą, kuri skirta ne bet kam, o pačiam Jėzui Kristui. Pala, bet juk čia knyga apie karą, apie bjaurų Vietnamo karą. Gal aš ką sumaišiau. Pažiūriu į viršelį, na, tikrai. Vietnamas 1968. Na, pažiūresim kaip čia knyga apie karą ir skirta Jėzui Kristui.

Knyga labai jausminga, labai emocinga. Ne kokia sausa, bet kai skaitai tai ir jauti kaip baimė įsisunkia į tave, kaip bėga baimės prakaitas taip, kad negali matyti gukų, nes akis graužia. Ir negali nusivalyti, nes tik vienas bereikalingas judesys ir tu lavonas. Vienam kareiviui iš baimės sustojo šiirdis ir taip numirė.

Yra net vienas kurioziškas atvejis aprašytas, kaip po šitiek laiko nematęs moters, patenka į ligoninę, o ten seselė – prostitutė jį bando suvilioti ir kaip jai tai pavyksta. Che, neblogai valdo plunksną bičas. Jaučiausi lyg ten bučiau. Ir jo draugas kinas (Amerikos) Čanas. Patrakę, linksmi vaikinai.

O kaip su Jėzumi Kristumi šioje knygoje? Tikrai įdomiai. Jaučiasi jo palydėjimas, prisilietimas, palaiminimas. O Klarkas labai žmoniškas. Pvz. kai Čanas pasiūlo geriau pasimelsti už prostitutę ir nesusigundyti, tai Klarkas nori duoti Čanui į snukį – “Nenoriu melstis”.

Žodžiu, gyva knyga. Apie Vietnamo karo didvyrius. Gražiai parašyta. Gero skaitymo.

Advertisements