Tags

, , ,


Jau minėjau, kad atradau įdomią leidyklą “Vox Altera“. Kažkaip keista sakyti, kad patinka ne knyga, o visa leidykla. Bet tam tikros logikos yra. Nes šiaip ar taip leidykla atsirenka kokias knygas leisti. Turi kažkokį stilių, savo požiūrį į kokybiškas ir įdomias knygas. Gal tik didžiosios leidyklos leidžia viską iš eilės, nors kai pažiūri, tai vis tiek turi kažkokias specializacijas. Ča bus jau trečia mano perskaityta Vox Altera knyga. Ketvirtą irgi jau pradėjau skaityti.

John Leppelman “Kraujas ant parašiuto diržų” Oro desantininko trisdešimt penki mėnesiai Vietname.

Vietnamas. Po knygos apie Sovietų Sajungos ir Suomijos “Žiemos” karą įdomu pažiūrėti į tokius karus iš kitos pusės. JAV karas Vietname. Visi apie jį girdėję. Amerikietiškuose filmuose labai dažnai minimas. Tačiau kai pagalvojau. Vietkongas. Girdėta, bet … Joma jo. Kas tai? Čia Šiaurės ar Pietų Vietnamo darinys? Ir supratau, kad apie tą karą irgi žinau probėgšmom. Maždaug taip. Sovietų Sąjunga nutarė padaryti ir Vietnamą komunistinį. Tačiau ne visi panoro to komunizmo. Vietnamas skilo pusiau. Šiaurės pusę Sovietai palaikė, tačiau ne tiesiogiai armija, o ginklais ir t.t., o JAV Pietų pusę palaikė tiesiogiai, savo kariais. Ir galvojau, kad JAV bandė užkariauti (grubiai tariant) Šiaurės Vietnamą. Tačiau pasirodo, kad aš visai nieko nežinau. JAV nebandė užkariauti Šiaurės, jie tik bandė neįleisti jų į Pietus. Tačiau patys vietnamiečiai nelabai ir stengėsi apsiginti nuo tų komunistų. Ir karas pasidarė kažkoks keistas. Užpult Šiaurės ir jos sutriuškinti negali. Turi ginti nuo vietinių partizanų. Bet priešo sutriuškinti negali, o gali tik jį kandžioti. Ką jie ten galvojo? Nors su Korėja tai gavosi. Gavosi dvi Korėjos. Tikriausiai galvojo, kad ir čia taip bus.

Visa tai sužinojau jau vėliau ir ne visai iš knygos. Knyga pasirodo visai kitokia nei galvojau. Tai ne globali Vietnamo karo analizė, o vieno kareivuko prisiminimai, jo istorija, jo pamąstymai apie karą. Iš pradžių buvo labai netikėta ir atrodė, kad bus neįdomu, tačiau pasirodė kaip tik įdomu. Tikro (asmeninio) žmogaus istorija, išgyvenimai. Tai net daug įdomiau nei sausi faktai: kariavo tiek, užmušta tiek.

Knyga susideda iš trijų dalių. Pirma jis kaip oro desantininkas. Ohoho. Koks siaubas. Išmeta kažkur į džiungles, su šudinais šautuvais, beveik be maisto, per nežmonišką karštį, su visokiais vietiniais gyviais ir turi braidyti po tas džiungles ir ieškoti gukų (taip vadino amerikiečiai vietnamiečius). O tie gukai sėdi miške ir laukia kol tu ateisi. Nutaiko momentą, pašaudo, pasimėto granatom ir dingsta. Amerikiečių mirtingumas (ir didžiuliai sužeidimai) milžiniškas. Dienų dienas (ir naktis) naršo po bruzgynus nieko nerasdami, tačiau karts nuo karo prarasdami saviškius. Daug praradimų ir dėl savų klaidų, tai minosvaidžiais apsišaudė, tai granata netyčia sprogo, tai savi kulkosvaidinkai apšaudė. Triukšmingi žygiavimai per džiungles, pasibaisėtinos vadovavimo klaidos.

Nesutardamas su vadovybe ir matydamas, kad tai visiškai beviltiškas reikalas, jis nutaria pereiti į kitą armijos rūšį. Kad taip galėtų padaryti, pratęsia tarnybą dar 6 mėnesiams.

Taip tampa katerio kulkosvaidinku. Čia irgi pilna nesąmonių, nesutarimai su valdžia. Valdžios nesąmoningi išsikalinėjimai.

Galų gale pratęsia tarnybą dar 6 mėnesiams (tiesa, ir taip būtų pratęsęs) ir tampa reindžeriu. Va, čia tai elitas. Ta pati vietnamiečių partizanų taktika. Išmeta į džiungles mažomis grupelėmis. Tyliai ir dar tyliau. Rašo, kad po penkias dienas nešikdavo, nes amerikiečių šudo kvapas kitoks, nei vietnamiečio. Kad neužuostų. Pasalos. Puola ir iš kart atsitraukia. Išsidavė – komanda iš kart atitraukiama. Vadovybės šimtaprocentinis palaikymas. Komandinis darbas. Amerikiečių mirštamumas labai mažas. Tačiau gukų sumedžiojimas labai didelis. Jei būtų perorientavę bent šiek tiek daugiau amerikiečių į šią taktiką, tai komunistams būtų striuka.

Tačiau didžioji politika pasikeitė ir amerikiečiai paliko pietų vietnamiečius mirčiai. Knygoje pastebi, kad pietų vietnamiečiai nelabai troško gintis, kaip rašo – jiems svarbiau vaikščioti už rankučių susikibus rodant bendrystę, nei eiti kariauti. Kartais nuskamba net piktdžiugiška gaidelė, taip jiems ir reikia. Bet po to piktinasi, kad JAV žadėjo ginti, o ėmė ir paliko likimo valiai. Taip ir atsitiko, šiauriečiai greitai užkariavo tingius pietiečius (nors žymiai gausesnius ir turinčius geresnę ir gausesnę karinę techniką) ir beje Vietnamas ir šiandien yra viena iš nedaugelio komunistinių šalių. Nors tai aišku ne Šiaurės Korėja. Neturtinga šalis. Bet bent jau ne toks baisus ten pas juos šiomis dienomis tas komunizmas.

Labai įdomu. Trejopas požiūris į amerikiečių veiksmus. Dabar dar skaitau ketvirtą požiūrį. Ir įdomu, kad skirtingi žmonės, skirtingos armijos rūšys, bet taip pat labai daug panašumų. Įdomus pačių eilinių karių požiūris į šį karą. Jų supratimą dėl ko kariaujama, kodėl šis karas, kuo jo siekiama, taip pat pasipiktinimas JAV valdžia, žiniasklaida.

Įdomu. Dabar skaitau kitą knygą, irgi apie Vietnamo karą.

Advertisements