Tags

, ,


Viktoras Alekna yra “daug metų tyrinėjęs poetės Salomėjos Nėries kūrybą ir dažnai vadinamas Salomėjos Nėries metraštininkas”.

Visai neblogas puslapis šia tema – http://www.rasyk.lt/ivykiai/apie-s-neries-gyvenimo-vingius-ir-jos-gyvenimo-meiles.html.

Na, va, atidaviau duoklę oficialumui ir, jei dabar mano nuomonė nesutaps su profesionalo Viktoro Aleknos nuomone, tai liks tik mano nuomone.

Taigi biografinė knyga apie mūsų didžią poetę Salomėją Nėrį (1904 – 1945).

Dar pirmiausia apie patį rašymo stilių. Na, toks keistas. Pastoviai kaitaliojami minimum trys laikai: būtasis, esamasis ir dar keisčiau – būsimasis. Dar visokie kaip pas anglus Past Perfect, Past Continuous bei dar sudėtingesnės konstrukcijos. Ir asmuo – tai rašo trečiuoju asmeniu (Saliutė nuėjo), tai pirmuoju (man šiandien nutiko). Nežinau gal ir kiti taip daro, bet aš jei rašau apie praeitį, tai naudoju vieną kažkurį laiką. Bet aš ne rašytojas. Ir nerašau 400 psl. 🙂 Taip, kad tenka su tuo susitaikyti, nors kartais reikia sugrįžti ir skaityti sakinį iš naujo, nes pametama mintis. Ką tik buvo praeitis, dabar jau ateitis ir dar apie ateitį rašo kaip jau apie įvykusisu dalykus. Tiek to. Ne man čia pastabas reikšti, kuris net sakinio dorai taisyklingai lietuviškai negali parašyti (o beje irgi netyčia du amenis panaudojau, pirmą ir trečią).

Dar nebaigiau skaityti knygos, o jau pradėjau rašyti atsiliepimą – pastabas. Knyga stora, beveik 400 puslapių. Žiauriai nuobodi 🙂 Nes labai tiksli. Toks įspūdis, kad Alekna sudėjo į ją viską kas tik įmanoma buvo rasti apie Salomėją. Bet man labai įdomi. Lietuvių mano mėgstamiausi poetai yra Maironis ir Salomėja Nėris. Na, su Maironiu viskas aišku ir jokių nesklandumų nėra, o su Salomėja sunkiau. Juk ji viena iš tų, kuri atnešė į Lietuvą Stalino “saulę”, t.y. išdavė Tėvynę. Aš visada galvojau, kad vargšė mergaitė buvo apgauta, kad jai rūpėjo tik poezija, visai nerūpėjo politika ir kad visai per klaidą ji tą Tėvynę pardavė. Taip tuo norisi tikėti, nes man jos eilės tai pačios gražiausios. Šiaip ar taip. Man buvo 18 metų, pragyvenęs visą laiką sovietinės propogandos metais, bet tik pasitaikius pirmai progai buvau pasirengęs padėti savo gyvybę už Lietuvą Tėvynę. Tai kaip ten buvo su Salomėja?

Taigi pasiryžau perskaityti šią žiauriai storą ir žiauriai neįdomią knygą, kad sužinoti, ar Salomėja tapo komunistu ir pardavė Tėvynę, ar kaip. Kokie 200 puslapių beveik jokių užuomazgų, kodėl ji taip pasielgė (nors gal ir klystu, kaip tik viskas prie to vedė).

Nuo vaikystės buvo melancholiška. Depresuota. Aha, va, dabar supratau, kas yra melancholija. Aš kartais galvodavau, kad esu linkęs į melancholiją. Ui, neturiu aš jokio polinkio į melancholiją. Esu intravertas, bet joks ne melancholikas. Negalvoju apie jokius kapus, mirtis ir netrokštu jokios mirties, negalvoju, kad šis pasaulis blogas, nykus, ašarų pakalnė. Šiais laikais Salomėja tikriausiai gerai sutartų su gotais.

Taigi daug puslapių apie jos melancholizmą. Per tą matyt ir didelis tikėjimas Dievu, net sakyčiau davatkiškumas. Mintys apie vienuolyną. Ji gal kokia frigidiška buvo vaikystėje? Jokio praktiškai domėjimosi berniukais.

Nors kiek supratau buvo apkūni, todėl jautėsi negraži, o taip norėjosi meilės.

Įstojo mokytis irgi į Lietuvos universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą. Vėl su religija susiję. Ir jau, sakyčiau, visai pagyvenus pana buvo, kai hormonai trenkė į smegenis. Bet kai trenkė tai trenkė. Kasmet po įsimylėjimą iki mirties. Aplink kavalierių pulkai. Nebesvarbu nei Dievas, nei kas. Svarbiausia meilė. Tam (nesvarbumui) ypač pasitarnavo meilės ryšys su vedusiu vyru Erotu. Ir ten taip pas ją supainiota viskas, tos meilės, jos ypatingos, po kelios vienu metu. Na, aš suprantu, kad ten pas ją nevykusios jos kažkokios buvo, bet meilė vedusiam vyrui ir dar kelios ypatingos vienu metu, tai kažkaip man per daug. Bet ok, aš gi ne menininkas koks. Ir ne tas mane labiausia domina. Domina kaip tapo (ar tapo) komuniste. Na, ten buvo jaunystėje kažkokioje gegužinėje, bet nieko rimto. Viena iš meilių – marksistas irgi kaip ir į tą pusę. Tas susidėjimas su vedusiu vyru. Kas iš kart atitraukia nuo Dievo. Bet kol kas lyg nieko rimto. Skaitau toliau. Ir vat tik bats nei iš šio nei iš to, ji nueina į bažnyčią, paskutinį kartą pasimeldžia ir staigiai pasuka į kairę. Prisijungia prie marksistų trečiafrontininkų, ieško kontaktų su pogrindiniais komunistais, dalyvauja net kariniuoe mokymuose, šaukia, kad reikia stoti už barikadų. Sugriauna visus altorius, nutraukia tiltus. Sutinka viešai pasirašyti pareiškimą, kad dabar bus marksistė. Beje, pasirašyti, tai vėl įdomi komunistinė praktika, kažkoks komunistas parašo atsišaukimą, o tu pasirašai, kad atseit čia tavo. Rašo eilėraščius apie proletariato moterį. Oi, dar vienas komunistinis momentas. Salomėja dar viena didžioji proletarė. Tėvas buržujus, na, tipo sėkmingas ūkininkas, dėdė kunigas, pati Salomėja dirbo kelis metus mokytoja ir jau didžioji proletarė. Tik po užsienius už kunigų pinigus važinėja, tik Palangoje ilsisi, o kad rimtai dirbti tai nėra noro. Ne, nu aišku gerai, kad yra kas eilėraščius rašo, bet nereikia apsimesti proletare.

Pala, taigi perskaičiau 200 puslapių ir nepagavau kampo, kaip ji čia tapo aktyvia komuniste. Jau būdama suaugusi moteris. Ir ne šiaip kažkokia naivia mergele, kurios vardu kažkas naudojasi, ne, ji pati tampa arši marksiste, kviečianti į kovą, kad Lietuvos nei Švedijos nebeliks. Pamiršo kokia ji buvo patriote, kaip žavėjosi Lietuvos istorija, jos kunigaikščiais, kaip norėjo, kad atgautų Vilnių.

Ot. Pražiopsojau tą momentą. Ok. Bandau prisiminti, ką perskaičiau. Ir įdomų dalyką radau jos biografijoje. Tamsų. Taip detaliai viską Viktoras Alekna išrašo, kur kada koks mokytojas buvo, su kuo viename suole sėdėjo, kas tuo metu lankė mokyklą, ką gavo dovanų, kaip pas tėvus jautis suplėšė kažkokiam berniokui rūbus, o vienas įvykis tuščias. Rašo, kad buvo organizuojama ekskursija į Sovietų Sąjungą. Ir kad joje turėjo dalyvauti ir Salomėja. Ir viskas. Nei ar ekskursija buvo. Nei ar Salomėja važiavo. Jokių duomenų. Tik kad buvo organizuoajma. Ir praeina dar keli puslapiai ir Salomėja kardinaliai keičia savo gyvenimą, nuo vieno Dievo – Kristaus, pereina prie kito Dievo – Markso. Ar tik čia ta kelionė į Sovietų Sąjungą ir nebuvo kertinis jos lūžis. O ką? Tinkama verbavimui. Žinoma poetė. Palaikė ryšius su Lietuvos elitu Vincu Mykolaičiu – Putinu ir kitais, net Vaižgantas labai geros nuomonės apie ją. Tačiau jos meilės ryšiai, ypač su vedusiu vyru, bei draugai marksistai, kurie net slapstėsi po užsienius – labai gera dirva verbavimui. Ar tik nebuvo ji per tą paslaptingą ekskursiją užverbuota?

Bet ot tie Lietuvos buržujai, net pas Prezidentą Smetoną ėjo, kad gauti vargšei poetei užtarimo, kad leistų jai dirbti mokytoja. Ir tas leido, nors žinojo, kad komunistė, vien tik paprašė pažado, kad mokykloje neskleistų komunistinių idėjų.

Tačiau Salomėja nelabai laikėsi pažado, prasidėjo ryšiai su Maskva. Ooo. Na, kol kas tik iki čia perskaičiau. Dar liko 130 psl. Jau 230 psl perskaičiau. Dabar jau pasidarė įdomu. Aš šokiruotas. Įdomu kas bus toliau.

Ok. Skaitau toliau. Toliau ji lyg apsiramina. Susipažįsta su būsimu vyru. Rašo, kad jo sėkla jos viduje jai labai patinka, ne taip kaip kitų vyrų. Na, matyt, kad ir kaip pažiūrėsi, bet tikriausiai ne veltui sakoma, kad tokie dalykai, kaip laisvas seksas, prie gero nepriveda.

Dėl to kodėl Nėris rašoma su tašku. Kažkur skaičiau, kad, atseit, Salomėjai gėda pasidarė po to kai pradėjo savo komunistinė veiklą, tačiau šioje knygoje rašo, kad ji pirmą kartą taip pasivadino dar berods 1931 metais (iki tol buvo Neris ar kiti slapyvardžiai) ir panašu, kad per klaidą.

Susituokia. Nors ir be bažnyčios. Lyg ir gyvenimas susinormalizuoja. Leidžia poezijų rinkinius, augina sūnelį, vyras pastato namą. Net gauna Lietuvos premiją už geriausią metų literatūrinę knygą.

Ir vėl viskas verčiasi kai Sovietų Sąjunga užgrobia Lietuvą. Prasideda džiaugsmas: “Poema apie Staliną”, “Bolševiko kelias”, “Sovietų Sąjungai” ir t.t. Oho, kiek ji pasirodo tarybinių eilėraščių prirašė. Ir visi ją garbino, šlovino ir ji svaigo nuo tos šlovės.

Karas. Va, dėl tų tarybinių dalykų. Sakykim, kad vėl mergelė – durnelė. Bet kai tik vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą, tai dar tą pačią naktį suprato, kad jai reikia bėgti gilyn į Rusiją. Nebuvo ji tokia kvailelė.

Baisi tragedija įvyksta jai bebėgant į Rusiją. Prasidėjus traukinio bombardavimui pameta savo sūnelį Sauliuką. Kelias dienas jo ieško ir stebuklas. Kai jokios vilties nebėra rasti nei gyvo nei mirusio, netikėtai jį suranda, sveiką ir gyvą.

Ir vis dar agitavo stoti į kovą, spjauti į veidą priešams, taip pasitikti mirtį.

Gyvenimas Rusijoje – nieko ypatingai išskirtinio. Tiek kad gyveno su kitu vyru, net, atseit, formaliai ištekėjo už jo. Ką gali žinoti kaip ten buvo. Neparašyta. Tik prisimenant jos praeitį visokie įtarimai. Juolab, kad sūnus tėvui po to prasitarė, kad Salomėją tas vyras mušdavo.

Karui einant į pabaigą pradėjo gauti daug laiškų iš tremtinių, bet į juos neatsakinėdavo. Jai vis mielesni buvo jos draugai komunistai.

Po truputį praregi. Nieko nekalbėk prie trijų žmonių, nes iš kart busi suimtas ir kuo nors apkaltintas.

Šiaip kas dar stebina, kad tiek daug žmonių jai padėjo. Ir komunistų ir šiaip. Per visą jos gyvenimą. Dabar lyg nebe tokie geri žmonės.

Kuo toliau tuo labiau pradėjo matyti, kad jai komunistai ištisai meluodavo.

– Kaip jie mus apgavo!..

Bet jau gulėdama ligoninėje rašo aikštingą pasipiktinimo laišką, kaip čia, taigi ji TSRS Tarybos deputatė, jai viskas galima.

Prieš mirtį pasikvietė kunigą. Be visa, kad susitaikė su Dievu, dar paliko kunigui ir užrašus, kuriuose atsiprašė tautos. Tiesa, tų užrašų lyg niekas daugiau ir nėra matęs.

Žodžiu, vargšė moteris. Ta politika, tie komunistai užknisa. Suviliojo vargšę mergaitę. Pasinaudojo ja. O eilėraščiai jos tokie gražūs.

VĖL SNIEGTI

Prie Baltijos – gimtinės jūros,
Lyg veidą glosto man banga…
Ne – ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.

Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai…
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai.

Toli… Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti…
Ir neatskris laisva kregždė.

Gyvenimo atsisakyti? –
Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.

Salomėja Nėris, Maskva

Advertisements