Tags

, , ,


Galvojau, kad nerašysiu apie šią knygą. Ai, kažkaip aptingau, gal tas vasaros karštis. Bet kažkaip perskaičiau knygą, o po to pagalvojau pagooglinti, ką kiti rašo apie šią knygą. Paprastai googlinu jau pats aprašęs, kad kitų nuomonė nesudrumstų manosios ir tik papildau kažkuo, jei ką pamiršau ar ko nesupratau, ar panašiai. Bet radau keistą recenziją (o aš savo menkos rašliavos recenzijomis net nevadinu), tai kažkaip suerzino šiek tiek, nutariau ir aš parašyti, kad ir kaip tingiu, bet apie tai vėliau, pradžiai apie pačią knygą.

Gerai, kad neskaičiau recenzijų ir aprašymų prieš skaitant. Nes pagal recenzijas neatrodo labai įdomi knyga. Na, Subjektyvios aprašymą buvau skaitęs, bet pamiršau. Matyt, man iš jo susidarė įspūdis, kad knyga skirta daugiau moterims (juk ir pavadinimas “Moteris Berlyne”), nors taip tikrai nėra. Knyga skirta visiems. Na ir aišku erzina oficialus populistinis aprašymas – “Jūs daugiau niekuomet nežiūrėsite į Antrojo Pasaulinio karo baigtį taip pat. Jūs iš naujo perkainosite, kas yra laimėtojai, pralaimėtojai ir tikrosios aukos.” Na, Obuolio redaktoriai, pasistenkite be tokios pompastikos. Knyga iš tikrųjų gera, tačiau mes vartotojai pavargę nuo tos reklaminės pompastikos, ji mus tik atbaido. Pats nežinau, kodėl pradėjau ją skaityti nepasidomėjęs, kas čia per knyga ir labai gerai padariau, nes bučiau nepaskaitęs.

Taigi, apie pačią knygą. Nemoku parinkti tinkamo žodžio. Šokiruojanti? Įdomi? Pažintinė? Jausminė? Ne. Netinka. Ai, lai tokius apibūdinimus parenka rašytojai, kurie valdo žodžio meną. Aš parašysiu savo jausmus, savo pastebėjimus. Ai, beje, tiesiog labai fantastiška knygos recenzija pateikta knygos gale. Ne, ne ant viršelio (ten nesąmonė), o paskutinys skyrius, ar kaip tai pavadinti. Tai jei norite tikrai geros recenzijos – paskaitykite paskutinį skyrių, jis kažkaip panašiai ir vadinasi – Apie knygą, ar panašiai. Aš po to aprašymo ir nebenorėjau nieko rašyti, geriau kaip ten neparašysi.

Bet visgi. Savo trigrašį pridėsiu ir aš, kad jau pradėjau. Man pradžioje keista atrodė, kad pasirašo Anonimė. Man tai atrodė, kaip šiuolaikinis reklaminis triukas. Tačiau knyga užsienyje vienaip ar kitaip leidžiama nuo 1959 metų. Tačiau paskaitęs supranti, kad pasirašyti savo vardu tokią knygą, net ne knygą, o dienoraštį, tikrai nelabai norėčiau ir aš. Šiai dienai, jau po autorės mirties, žinoma ir tikroji autorė – Marta Hillers. Taigi tas anonimiškumas tikrai ne reklaminis triukas. O kai paskaitai tą dienoraštį, kuris tik suredaguotas, papildytas, padailintas, vietom pakeisti vardai, bet esmė išlikusi, tai pašiurpsta oda. Karas. Matyt, tikrai niekada nesu skaitęs tokio atviro karo aprašymo. Kaip ir rašo, kad autorė šį dienoraščio rašymą naudojo kaip psichoterapinę priemonę, kuri padėtų išgyventi šiuo laikotarpiu – badą, išprievartavimus, nužmonėjimą.

Tai moters požiūris (išgyvenimas) į karą. Vyrai kaip rašo: buvo toks karas, tiek tankų, tiek sužeistų, tiek nužudytų, gal net kas parašė – tiek išprievartautų. Sausa. Statistika. Na, milijonas ten ar šen. O čia skaitom konkretaus žmogaus, ir dar ypatingai moters, išgyvenimo dramą. Kai kas akcentuoja, kad tai Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, kai pas piktinasi, kad taip rašo apie “šlovingąją” Sovietų Raudonąją Armiją. Na, mes post sovietikus, vis dar neatsigaunam nuo propogandos, kurioje teigiama, kad tarybinis žmogus buvo šventasis. Kad Raudonoji Armija – tai armija išvaduotoja. Pamirštam, kad komunistinė valstybė buvo elementari imperialistinė valstybė. Todėl nieko ypatingo ir išskirtinio nelabai ir galėjo būti ir iš ivanų (taip knygoje vadinami sovietai) pusės. Karas yra karas. Taip elgėsi rusai, taip elgėsi vokiečiai ar kokie turkai – mongolai, taip elgėsi ir šiuolaikiniuose karuose, tarkim Jugoslavijoje. Gal vieni daugiau, kiti mažiau. Gal pas vienus daugiau valdžia stengėsi tai kontroliuoti (oficialiai juk Stalinas uždraudęs buvo plėšimus ir prievartavimus, bet karo pyktis toks didelis, kad net pačio Stalino nepabijojo), bet visada karas yra panašus – plėšimai, prievartavimai, žmonių žudymai, nevertinimas gyvybės, nužmonėjimas. Gal tai pirmas kartas, kai kas nors taip atvirai aprašo. Juk tokius dalykus rašyti ypač apie save yra gėda. Kaip tave prievartauja, kaip susirandamas pastovus prievartautojas, kad galėtų išgyventi, net humoras (juokas pro ašaras) šia tema. Ir gėda ir norisi tai kažkaip užmiršti.

Dar keli mano klausimai. Autorė nemažai prieš karą yra buvusi Rusijoje. Ir vietom iškyla faktai, kad ji ne tik keliavo, bet ir dirbo. Pasakoja, kaip ją ofise bedirbančią apvogė 3 rusai. Sakyčiau visai įdomūs faktai, žinant, kokia Sovietų Sąjunga buvo tada uždara ir žinant, kokius vokiečius Stalinas kvietėsi pas save tobulintis (na, tarkim fašistai pas Staliną tobulinosi koncentracijų stovyklų statymo “mene”). Na, bet jei ir taip, gal dėl to autorei dar ir tai taip skaudu, kad ji lyg buvo susibičiuliavusi su sovietine Rusija. Nors savo politines pažiūras įvardina kaip neutralias. Ar jos nepasidarė neutralios po tų kelių savaičių vos išgyventų Berlyne.

Badas. Aišku nenoriu sumenkinti jos bado išgyvenimų Berline, bet aš, skaitant apie bado aprašymus Berlyne, vis prisimindavau Leningrado blokadą. Va, ten tai badas. Na, bet nereikia čia lyginti, kad ten taip, o ten taip. Badas baisus dalykas visaip ir visur.

Kažkaip gaila, kad istorija nutrūksta dar Berline. Labai įdomu, kaip ji pateko į Ameriką. Aišku, kad tai ne šios knygos tema, bet kur nors trumpai galėjo parašyti.

Dar įdomus klausimas. Pusėje knygos sovietus vadina ivanais arba rusais, o į pabaigą pradeda vadinti ruskiais. Nesupratau, kodėl pasikeitė pavadinimas. Ruskis toks žeminantis pavadinimas. Bet šiuo pavadinimu pradeda vadinti ne iš kart po išprievartavimų, o jau pradedant atsigauti. O gal čia ir priežastis. Kol buvo klausimas – kaip išgyventi, tai nebuvo nei paniekos, nei pykčio ar dar kokių neigiamų jausmų ar minčių. Tik noras išgyventi. O jau kai išgyveno, kai vėl pradėjo dirbti protas, tai po truputį, dar pasąmonėje atsirado panieka.

Dar kartą: nemanau, kad tai knyga apie rusus ar sovietus. Tai knyga apie karo baisumus. Antras pasaulinis pasižymėjo ypatingu baisumu ir žiaurumu, todėl jis čia ir atsispindi – dokumentiškai. Bet lygiai taip pat matyt galėtų būti (gal ir yra) panaši knyga apie fašistų žiaurumus.

Taigi ir aš rekomenduoju ją paskaityti, kad žinotume koks iš tikrųjų yra karas. Kad kažin ar jame yra nugalėtojai ar nugalėtieji. Nužmonėjimas iš abiejų pusių. Baisu.

Ok. O dabar dar parašysiu kaip ir atsakymą į vieną recenziją, kuri man užkliuvo. Recenzija vadinasi: Istorinė (ne)tiesa. Oho. Matyt autorius pats buvo Berlyne tuo laikotarpiu, kad drįsta teigti, jog tai gali būti netiesa. Nesuprantu, kodėl vokiečiai galėjo prievartauti užgrobtose šalyse, mongolai galėjo, turkai galėjo, serbai galėjo (ui, negražiai čia gaunasi su tuo tautų vardinimu, lyg tai išskirtinės tautos) ir kiti galėjo, o rusai negalėjo. Net pati autorė dalinai pateisina tokį jų elgesį. Jų pyktis ant fašistų begalinis. Fašistai žudė, prievartavo, degino, marino badu tų rusų žmonas, dukteris, seseris, galų gale motinas. Matyt, dėl to ir armijos vadovybė pro pirštus ir žiūrėjo į šiuos dalykus. Jiems karių pyktis, net naudingas buvo (deja, bet taip). Bet tas pyktis ir žmoniškai suprantamas. Nors nepateisinamas išliejimo (išprievartavimo atveju labai tinkamas žodis) būdas.

Ai, beje, to autoriaus pavardė labai keista. Peleckis. Vos ne Paleckis. Ar tik ne tų komunistų Paleckių užsislėpęs giminaitis bus. Sorry, už mano pašaipą, bet jis taip šaiposi iš autorės draugo Carem pseudonimo, nors pats parašo, kad jame nieko keisto – tiesiog pavardės Marek anograma. Taip kad “mielas” paleckiuk, kai ieškai prie ko prisikabinti, tai galima prisigalvoti visokių nesąmonių. Na, tipo, kodėl tau gėda komunistų Paleckių? 🙂 Kodėl pavardėje pakeitei vieną raidę? Ką jau tavo pro pro seneliai žinojo, kad iš Paleckių bus komunistai? Ok. Čia buvo juodas humoras. Bet mane užgavo tos abejonės recenzijoje, kad atseit čia viskas (juk nuo to, kad “šiek tiek” iki “viskas” tiek nedaug) išgalvota, kad čia pokarinė Gebelso propoganda.

O fašistų žiaurumas konclageriuose irgi išgalvotas? O komunistų? Ar neigsi, kad konclagerius pirmi pradėjo naudoti ne fašistai, o komunistai? Ar neigsi, kad komunistai vežė lietuvius į Sibirą, kur jų dauguma mirė? Kad komunistai savo šalyje išžudė savų piliečių milijonus? Kad Ukrainoje tyčiom badu numarino visą valstietiją? Savo šalyje savus piliečius taikos metu galėjo žudyti, o pačio baisiausio istorijoje karo metu priešų jau nebegalėjo?

Beje, knygoje ivanai ne vien rusai, bet yra ir lenkas, ir gruzinas, ir uzbekas, ir gal dar koks nebepamenu. Tiesiog, aišku, kad rusų buvo daugiausia, nes jų daugiausia ir buvo. Negalėjo gi daugiausia būti lietuvių.

Ai, ir aš turiu asmeninį įrodymą, kad karo metu buvo prievartaujama. Mano vienas beveik giminaitis gimė po vokiečio išprievartavimo. Taigi.

Deja, karas toks yra. Ir ši knyga ne apie rusus ar vokiečius. O apie paprastus žmones, kurie papuola į tą karo mašiną. Tame tarpe ir vargšus kareivukus, kuriuos karas priverčia elgtis nežmoniškai. Nors kodėl tik civilius ir paprastus kareivukus? Visiems tai tragedija. Ir šioje knygoje aprašo daugelio vokiečių generolų savižudybes, dažniausiai visomis šeimomis. O kas nespėjo, tą arba išniekino ir nužudė, arba po Niurnbergo teismo pakorė. Pats Gebelsas su šeima – žmona, ir gražiais nekaltais berods 5 vaikučiais išsižudė. Mačiau per TV filmuotą Gebelso šeimą, kokios gražios mergytės buvo.

Taip, kad skaitykite visi politiekieriai ir gal ateis į protą sveika mintis, kai pamatysite, ką pridaro jūsų karai.

Advertisements