Tags

, , , , ,


Nors ir žinojau, kad Viktoro Suvorovo knyga “Paskutinė respublika” kaip ir tęsinys knygų “Ledlaužis” ir “Diena M” bei kitų mano skaitytų Suvorovo knygų, bet vis neėmiau skaityti net trijų knygų “Paskutinė respublika”. Džiaugiausi Suvorovo romanais, nes galvojau, na ką gi dar naujo ir įdomaus beįmanoma ta tema pasakyti. Bet kažkaip norėjau kažką paskaityti, rinkausi ką gi čia. Ai, tam nėra nuotaikos, anos dabar ir nenoriu, o Viktoras Suvorovas “Paskutinė respublika”:

Galvojau paskaitysiu kelis puslapius, suprasiu, kad nieko naujo ir mesiu. Ir labai nustebau, kad oi oi oi, kiek dar įdomaus apie Sovietų Sąjungą yra. Skaičiau ir vis mintyse posakis “Umom Rosijų niponiat” (protu Rusijos nesuvoksi). Nenustebčiau, jei šį posakį sugalvojo pats Stalinas. T.y. Sovietų Sąjungoje viskas buvo taip supainiota, kas balta, tas vadinama juoda, kas juoda, tas vadinama balta ir t.t. ir panašiai. Nesąmonių buvo tiek daug, kad tikrai galvojai, kad toje Rusijoje kol nenusigersi, tai nieko ir nesuprasi. Net knygos pavadinimas “Paskutinė respublika”. Kokia dar respublika? Juk dabar dauguma valstybių politinė santvarka yra Respublika. Na, taip, juk Sovietų Sąjungoje viskas buvo supainiota – respublikomis vadino visai ne tai, kas iš tikrųjų yra Respublika, o taip vadino okupuotas teritorijas.

Taigi Rusijos protu nesuvoksi. Ir skaitau šią knygą. Ir negaliu atsistebėti. Jokių nesąmonių Rusijoje nebuvo, viskas buvo logiška ir aišku. Tik mes nežinojome tikslo. Kodėl viskas buvo daroma. Kai sužinai tikslą ir nagrinėji, ką Stalinas darė Rusijoje bei ką norėjo padaryti visam pasauliui, tada viskas paaiškėja. Pasirodo, viskam yra aiškus ir logiškas paaiškinimas. Kodėl statė milžiniškus Tarybų rūmus, o po to jų nebaigė. Kodėl Stalinas nepriėmė “Didžiojo Tėvynės” karo laimėjimo parado. Pala, pala. Taigi knyga vadinasi “Kodėl Sovietų sąjunga pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą?”. Taigi visi žinome, kad Sovietų Sąjunga nužygiavo iki Berlino ir sutriuškino hitlerinę Vokietiją. Taigi laimėjo? O knygos pavadinime sakoma, kad pralaimėjo. Ooo. Kažkaip neatkreipiau dėmesio į šį mažą niuansą. Ir kai tik jį pamačiau, tai iš kart knyga pasidarė labai įdomi. Stalinas pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Nieko sau.

Nors Stalinas ruošė Hitlerį Antram pasauliniui karui, bet Hitleris buvo ant tiek beprotis, kad sumaišė visas kortas Stalinui, Hitleris užpuolė pats Staliną ir taip sustabdė dar Markso ir Engelso, bei Lenino ir kitų komunistų viltis padaryti pasaulinę revoliuciją. Komunizmas žlugo.

Prisiminiau vaikystę. Taigi tikrai. Niekada nebuvo slepiama, kad komunistų tikslas užvaldyti visą pasaulį. Internacionalas. Ai, prisiminiau, mano Tėvas (mano Tėvas, todėl iš didžiosios raidės) mėgo dainuoti ištrauką iš Internacionalo:

My nash my novyj mir pastrojim,

(tada eina mano Tėvo interpretacija)

Stiapajam sliapajem i bud gotov.

Na, mintis internacionalo, kad visą pasaulį mes sugriausim, o vietoje to pastatysim naują. Ir kaip mano Tėvas mėgo pašiepti – tiap liap ir kaip nors svyruodamas socializmas gyvuos. Dabar žaviuosi savo Tėvu, tokioje baisybėje jis sugebėjo juokauti. Kai paskaitai komunistų tikslus, veikimo būdus, kurie prasidėjo nuo Karlo Markso – žudymai, koncentracijos stovyklos, pasienio užkardos, savo žmonių terorizavimas, marinimas badu. Visa tai užprogramuota komunizmo idėjoje.

Ir visa tai man pasakojo mano Tėvas. Tik aš niekaip negalėjau juo patikėti. Taigi graži komunizmo idėja – visi gyvens laimingi, sotūs šiltai aprengti. O realybėje – žudymai, koncentracijos stovyklos, kankinimai. Tokio siaubingo mąsto žudymų dar žmonijos istorijoje nebuvo.

Dar anekdotas.

Tarybiniai laikai. Mokykloje mokytoja pasakoja apie socializmą, kaip ten visi laimingi gyvena, sotūs ir šiltai aprengti. Petriukas pravirksta:

– Noriu, ir aš noriu ten.

🙂

Dar knygoje Suvorovas aprašo apie paslaptingą Suomijos karą. Apie jį tarybiniais laikas labai mažai buvo kalbama ir labai miglotai. Sovietai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą užpuolė Suomiją ir dar daugiau, nesugebėjo jos užimti. Gėda. Tačiau Suvorovas atskleidžia Suomijos karo tikslus, o Raudonosios armijos gėdą paverčia didvyriškumu, neįmanomų dalykų įvykdymu, stebuklu.

Toliau knygoje vėl rašo apie Stalino “nepasirengimą” karui. Pateikiama dar daugiau informacijos, pavyzdžiui kariniai žemėlapiai buvo tik su Vokietijos teritorija, o su sava gynybinių nebuvo. Toliau vėl grįžta prie savo mėgiamos temos – tankų. Na, ši dalis, man neypatingai įdomi, bet tai dokumentinė dalis, kad dar kartą įrodyti, jog Stalinas ruošėsi pasaulinei proletariato diktatūrai.

Pradėjau skaityti antrą knygą. Ne, nu geras. Vėl įdomu. Bet apie tai, kai ją perskaitysiu.

Advertisements