Tags

, , , , , , , ,


Na, kad jau pas mus popiežius Pranciškus, tai, sakau, reikia pažiūrėti filmą apie Pranciškų. 1989 metų filmą Francesco jau žiūrėjau, geras filmas. O dabar dar labai labai seną, dar 1950 metų Francesco, giullare di Dio. Angliškai keistai išvertė, bet ką aš žinau, gal ir gerai :).

Pradžioje sunkiai žiūrėjosi. Vienuoliai bėgioja, kalbasi, bet vėliau įsižiūrėjau ir visai patiko. Gal ta seniena teikė tokio žavesio. Juk ne taip dažnai žiūriu filmą 1950 metų. Nespalvotą, su tų laikų efektais. Juokingiausia, kad tie vienuoliai visada bėgioja. Bet, juk vaikai irgi daugiausia bėgioja. Jei vaikui ko nors reikia, tai jis bėga pasiimti. Tik su laiku vaikai išmoksta tinginiauti ir pradeda vaikščioti.

Filmas sudarytas iš atskirų pasakojimų, matyt, taip kaip knygose apie Šventajį Pranciškų surašyta. Kai kuriose jis pats net nedalyvauja, o dalyvauja jo pasekėjai, mokiniai. Beje, istorijos visai nesikerta su 1989 metų filmu Fancesko, t.y. apie Pranciškų šiame filme galima sužinoti papildomai.

Nu, kas čia tas senis? Ne, nu, čia gi mano uošvis. Viens prie vieno. Tikra kopija.

O čia klasikinė meilės scena. Aukščiausios meilės. Dieviškos. Gal kada nors aš ją ir suprasiu.

Ai, nežinau, bet kažkaip visai patiko man šis filmas. Net nežinau kodėl 🙂

Advertisements