Tags

, , , , , ,


Po keleto tokių pusiau menkaverčių filmų užsimaniau pažiūrėti kokį gerą, superinį. Tarkovskį peržiūrėjau, Zviagintciavą irgi. O Pavel Lungin? Ok, žiūrim ką jis pastatęs yra. O geras. “Oligarchas” pasirodo, kad Pavelo Lungino. Prisimenu buvo laikas, kai rusiškų filmų nebežiūrėjau, nes visi atrodė niekam tikę. Pasimaišė po ranka “Oligarchas”. O geras, pasirodo, kad nauji rusiški irgi gali būti geri. Bet po to ieškojau dar kokių rusiškų ir nieko ypatingai gero neradau. Na, ką, o Lunginas pasirodo ir daugiau yra pastatęs, bet keista, kad nesu jų girdėjęs. Tik “Ostrov”, “Car”, na dar tas “Oligarchas”. Hmz, panašu, kad su Ostrov išgarsėjo. Aha, yra naujas: Dirigentas / The Conductor / Dirizhyor / Дирижёр (2012). Ir dar pagrindinį vaidmenį atlieka lietuvis Vladas Bagdonas. Ai, matyt išsisėmė Lunginas. Skaitau scenarijų.

Žinomas dirigentas važiuoja į Jeruzalę į koncertą, kad ten atlikti pasiją (kas per naujas man negirdėtas žodis). Tačiau ten prasideda problemos (tikslumo dėlei problemos prasideda jau Maskvoje), kurios apverčia dirigento pasaulį. Priverčia pamatyti savo žiaurumą ir egoizmą. Keistis niekada nevėlu. Per tris dienas pervertinti savo gyvenimą (na, gan greitai).

Hmz, koks keistas scenarijus. Tikrai nieko įdomaus. Na, bet ai, noriu pažiūrėti kokį filmą, o po ranka visi tokie pusėti, tai pabandysiu šį. Gal tik toks įspūdis susidarė, kad Lunginas išsisėmė. Gal jis ne vienadienis genijus?

Ok. Pradedu žiūrėti. Hmz, Vladas Bagdonas atrodo galingai. Čia ką tikrai lietuvis? Ot, ir kur mano lietuvio patriotizmas, šitaip nusivertinti. Na, ok. Gauna kažkokį faksą, susinervina, skubiai keičia planus, neatsižvelgdamas į visą orkestrą, skubiausiai išskrenda į Jeruzalę, pasiima tik solistus kartu. Dar kažkokia meilės – neištikimybės istorija. Šalia, dar kažkokiam solistui krizė – pradeda prarasti balsą. Žodžiu, pakankamai banalu. Bet kažkaip nenutraukiu žiūrėjimo, kažkas kabina.

Ir čia bats. Filmas pagauna. Ne tiek siužetu. Kiek siužetu ir muzika. Nors muzika lyg gyvena atskirą gyvenimą šiame filme, bet taip padaro filme tokį jausmą, įspūdį, kažką tokio nerealaus. Vėliau internete perskaičiau, kad filmas pasirodo sukurtas atvirkščiai, pirmiausia buvo muzika (metropolito Hilariono (Alfejevo) oratorija „Pasija pagal Matą”), o vėliau galvojo, ką pagal ją parodyti.

Tas miestas Jeruzalė. Iš pradžių, kai perskaičiau atrodė, va, kaip banalu, bet tas šventas miestas priduoda filmui tokio mistiškumo, tokio didingumo, tokio kažko tokio. Gal ne veltui Jeruzalė yra šventas miestas net trims pagrindinėms religijoms: judėjams, krikščionims ir musulmonams.

Tėvai ir vaikai. Ui, kokia gili problema. Kartų problema. Tėvai nesupranta vaikų, vaikai tėvų. Vaikų noras išsilaisvinti iš tėvų. Tėvų noras auklėti vaikus. Panaši problema man su sūnumi. Aš verčiu jį pradėti dirbti, nes mokytis nenori. Verčiu pakankami žiauriai, panašiai kaip Dirigentas šiame filme. Dirigentas atgailauja. O kaip aš?

Atgaila. Pagrindinis filmo motyvas – atgaila. Na, bet plačiau apie tai galima va čia gražiai paskaityti: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-21-pavelas-lunginas-as-tikiu-tais-zmonemis-kuriems-nepatogu/79127. Apskritai labai geras straipsnis. Gal ir gerai, kad jį paskaičiau jau po filmo peržiūros.

Nemeilė. Ši antraeilė linija filme mane labai sudomino. Paprastai manoma, kad blogį tveria pyktis, neapykanta ir panašūs neigiami jausmai. O šiame filme matome kaip blogį sukuria meilės nebuvimas. Nors ir netiesiogiai, bet teroro akte žuvusi moteris yra nemeilės auka. Ir dar čia apverčia meilės sąvoką. Savininkiškumas meilėje. Lyg ir vyras nebemyli žmonos, kuri visaip stengiasi jį išlaikyti, lyg ir jis blogietis šioje situacijoje. Bet pabaigoje atgailauja žmona. Čia gera pamoka ir man. Kas yra meilė, kuo jis skiriaisi nuo savininkiškumo jausmo. Bei kas yra atgaila, atleidimas.

Pagalvojau, kad reikia parodyti šį filmą žmonai. O po to kažkaip susimėčiau. Jai tikriausiai nepatiks. Ypač ta muzika. Ir panašiai. Tai kam man gadintis nuotaiką? Žmona skundžiasi, kad mažai bendraujam. O apie ką? Pas ją dvi temos: dukros treniruotės (ten irgi verkimai kaip viskas blogai) ir verkimas kaip jai ar dar kam nors blogai. Na, taip tenka išklausyti jos tuos paverkimus, bet vat nieko bendro nebėra. O jei bandau kažką kitką, tai ji “gražiai” nutraukia ir grįžta prie savo verkimų.

Globalios problemos (teroro aktas) vs. asmeninės problemos. Kas kame?

Gyvenimo prasmė, jausmai, santykiai.

https://www.youtube.com/watch?v=aOoPzRtaNsw – treileris. Irgi vykęs, nors aišku, kad tai tik treileris, o ne visas filmas.

Na, ir pabaigai fotkės.

Žodžiu, labai galingas ir didingas filmas. Pritrenkiantis. Man atrodo, kad kopijuotas Tarkovskis. Na, ne pačiu stiliumi, bet būdu. Tarkovskio pirmi filmai irgi turėjo daugiau veiksmo, o vėlesni daugiau jausmo. Šis Lungino filmas irgi juslinis – ypač ta muzika viską padaro. Ai, ir kaip ir Tarkovskis taip ir Lunginas pagrindinei rolei paėmė lietuvį.

10/10. Galingas filmas. Ui, neišsisėmė Pavelas Lunginas. Net sakyčiau dar labiau subrendo. Nors filmas ir skiriasi ir nuo Caro, ir nuo Salos, bet tai dar labiau džiugina.

Dar kartą 10/10. 🙂 Super. Žiūrėti, klausyti ir jausti.

Ką dabar po tokio galingo filmo žiūrėti?

Advertisements