Filmas: Solaris / Солярис (1972)

Šį Tarkovskio filmą ypatingai bijojau žiūrėti. Prisimenu seniai seniai, dar kokioje paauglystėje žiūrėjau ir pamenu, kad buvo labai ilgas ir nuobodus. Ir dar pamenu, kad neseniai buvau skaitęs lenkų rašytojo Stanislaw Lem romaną “Solaris”, kurio motyvais ir pastatytas šis Tarkovskio filmas. Ir prisimenu, kad romanas patiko žiauriai, o kinas praktiškai net nepanašus į knygą, sakykim, kelios detalės, bendra įdėja protingo okeano ir viskas. Dabar perskaičiau Stalislavo Lemo atsiliepimus apie filmą, tai jo, kaip jis rašė, 6 savaites diskutavo su Tarkovskiu dėl to kaip statyti šį filmą, tada supyko galutinai, trenkė durimis ir išvažiavo. Atseit, Tarkovskis apvertė filme Lemo idėją aukštyn kojom. O gal ir gerai. Dabar turim du įdomius kūrinius: filmą ir knygą. Ir abu skirtingi, ir abejuose skirtinga problematika. Juk įdomiau taip gyventi.

Filme pagrindinį vaidmenį atlieka lietuvis Donatas Banionis. Na, tai dabar turėčiau sakyti, kad čia visų laikų topų topas, bestseleris, genialus ir t.t. Ai, beje į fantastikos visų laikų topus tai tikrai šis filmas patenka.

Žemė. Žemės ir kosmoso ryšys (prognozuojamas Solario bangavimas). Tarkovskis idealizuoja Žemę. Na, nebuvau aš kosmose, bet Žemėje tikrai be galo gražu ir gera.

Solaris. Okeanas. Okeanas protingas. Pagal nuotaiką keičiasi. Įdomu, kaip jis nufilmavo šiuos Solario vaizdus?

Mes mylime, tai ko galime netekti.

Psichologas Krisas atskrenda į kosminę stotį, kurioje tyriamas Solaris.

Tačiau kosminę stotį lanko neaiškūs “svečiai”.

Materializuojasi žmogaus skauduliai. Jie sudaryti iš neutrinų, jais atsikratyti neįmanoma. Žaizdos momentaliai išgyja, o jei ir pavyksta, kur nors į kosmosą pasiųsti, tai vis tiek iš ryto materializuojasi naujai.

Pas Krisą ateina jo buvusi žmona, kuri prieš 10 metų nusižudė. Dėl to Krisas kaltina save.

Išsigandęs Krisas irgi bando nesėkmingai atsikratyti. Po to bando suprasti.

Kaip žmogiška – ginklas. Ot, Tarkovskio simbolizmas beribis. Ginklas prie kojų materializuotos okeano, Solario, prie Kriso žmonos.

Vyksta kalbos gyvenimo prasmės, žmoniškumo temomis, moralės, ypač mokslo ir moralės santykio temomis.

O čia įdomų kadrą pastebėjau. Visai netyčia. Kosmose, kažkada tolimoje ateityje, kažkur toli toli, prie kažkokios planetos kosminiame laive žmonės pasidėję Adrejaus Rubliovo ikonos “Trejybė” paveikslą. Dar pastebėjau buvo ant langų (jei tai galima langais vadinti) vitražai įdomūs. Ot Tarkovskis pavarė tais gūdžiais sovietiniais laikais. Ir cenzūrą praėjo, matyt, tamsūs komunistai net nesuprato, ką įkišo Tarkovskis. Nors ką tai šiame filme simbolizuoja?

Prasideda drama. Na, ką daugiau kaip pusantros valandos įžanga 🙂 Tarkovskio stilius 🙂

Aš negaliu be tavęs. Krisai kur tu? Aš tave myliu. Įspūdinga scena.

Solaryje pradeda formuotis salos.

Man buvo labai juokinga (gal nejauku, nuobodu) kaip 1972 metais Tarkovskis įsivaizdavo ateitį. Na, jau tokia skurdi. Kosminis aparatas tai tikrai tarybinis – viskas surudiję, apšiūrę, aplaužyta, laidai kibirkščiuoja. Koriduriuje pilna mygtukų – žiauriai nepraktiška ir pavojinga net. Mašinos senovinės 🙂 Tarybinės. Ai, beje. Žiūrėjau kai rodo, kaip ateityje važiuoja. Tai pastebėjau, kad iškabos hieroglifais. Tipo ateityje Tarkovskis numato, kad bus kinų valdžia? Hmz, bet kelio eismas tai kairiąja puse, kaip Anglijoje. Tai kokia čia šalis su hieroglifais ir kairiąja puse eismu. Paskaičiau Internete – Japonija 🙂 Na, jo tais laikais Japonija mums buvo idealas.

Gal ir visai neblogas filmas. Nors man vis tiek šiek tiek ilgokas, dėl to nuobodokas, na, ne taip kaip vaikystėje, kai tada sakiau, kad iš vis šuds, dabar įdomiai žiūrėjosi, vis tik mano akiratis platesnis. Be to pamiršęs jau Lemo romaną, nebelyginau.

Taigi, jei kas norit šį filmą žiūrėti kaip Sci-Fi, kaip fantastinį, tai gal geriau jo ir nežiūrėkit, geriau Lemo knygą paskaitykite, joje daugiau mokslinės fantastikos, o filme daugiau atsisukama į žmogų, moralę, jausmus, aukštas materijas.

Aišku, panašu, kad filmas matyt įeis į klasikos istoriją. Net dainininkas toks Soliaris yra :). Operacinė sistema – Oracle (Sun) Solaris. Net Andrius Mamontovas apdainavo:

Nes jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali,
Tai žibantis saulės miestas tau švies visąnakt iš toli.
Ir jeigu tu skrisi į dangų ištiesęs rankas lyg sparnus,
Pasieksi planetą Soliarį ir rasi ten savo draugus, draugus.

Taip, kad prašom, žiūrėkite klasiką 🙂

Ai, yra 2002 metų Cloony versija, įdomumo dėlei reiks pažiūrėti.