Tags

, ,


Oi, kaip gerai. Buvau tikrame teatre, tikrame spektaklyje. Kodėl sakau, kad tikrame? Todėl, kad Nikolajaus Gogolio “Lošėjai” tikra klasika. Super. Na, apie patį spekataklį labai gražiai parašyta oficialiame Lietuvos rusų dramos teatro puslapyje: http://www.rusudrama.lt/index.php?id=280. Dabar, kai jau matęs, tai galiu pasakyti, kad tas aprašymas labai tikslus. Kol buvau nematęs, tai kažkoks painus atrodė. Taigi man belieka užsirašyti savo kažkokius įspūdžius.

Lietuvos rusų dramos teatras. Kažkaip taip susiklostė, kad dar nebuvau jame buvęs. Iš išorės pastatas atrodo mažiukas, nelabai išvaizdus. Gal dėl to ir netraukė ten.

Taigi einam su žmona. Na, kaip jau įprasta iš jos pusės cirkai prieš einant. Grąsinimai, kad neis. Blin, galvoju, kitos moterys verkia, kad vyrai į teatrą nenusiveda, o man vos kad ne apgaulės būdu reikia tempti. Kol važiuojam kažko rėkia mašinoje. Ne ant manęs. T.y. ant manęs, bet aš nekaltas. Kaltas kitas asmuo. Gal kaltas gal ir ne. Bet kažkodėl aš ir kaltas. Ai, prisiminiau berods Pieštukėlio rekomenduotą melodiją – cirko klounų. Che, linksma. Ok, atvažiuojam.

Įeinam į patį teatrą. Kažkodėl galvojau, kad čia visi kalbės rusiškai. Bet ne. Visur ir įleidžiant bilietų tikrintojos (beje, labai malonios, iš karto nurodė į kurią pusę eiti, kur mūsų vietos), ir rūbinėje, ir kavinėje visi pagal nutylėjimą kalba lietuviškai. Taigi įeinam. Maloniai nustebina bilietų tikrintojos, ai, jau rašiau. Toliau dar gražiau. Kokia ten aplinka. Aristokratiška. Tokia mano supratimu Sankt Peterburgo aristokratija. Senoji rusų. Dar šiek tiek laiko yra, tai užeinam į kavinę. Vau. Man patinka. Matau, kad žmona irgi atsileidžia.

Įeinam į salę. Visa aplinka tokia galinga. Balkonai. Vau. O dekoracijos kokios. Lyg ir paprastos. Bet tokios įspūdingos. Medinės lentos nukarusios, dar kažkoks lyg pastatas. Žodžiu, žiūriu ir širdis džiaugiasi. Kai viskas taip gerai, tai negali būti spektaklis blogas. Ir tikrai. Išeina į sceną diedukas. Ir iš kart matai superinę vaidybą. Ant tiek gerai vaidina, kad net norisi eiti jam padėti, taip sunkiai vaikšto. Ir toks rusiškas koloritas. Ir kiti aktoriai. Tokia vaidyba. Tikras teatras. 🙂 Ir ta rusų kalba, tokia vietomis senoviška, ta senoji, archajiška, aristokratiška, tokia su pagražinimais, na, tiesa, vietom dėl jų buvo sunku suprasti (o aš galvojau, kad rusų kalba moku 100 procentų), bet tik vietom, o be to vis tiek mintį pagaudavau.

Na, ir aišku Nikolajus Gogolis. Genialus. O, beje, įdomų dalyką apie Gogolį perskaičiau. Kad jis kažkuriuo metu susižavėjo religiniu misticizmu. Po vienos nakties apmastymų sudegino savo rankraščius, po to, pamatęs ką padarė, puolė į depresiją ir po kelių dienų numirė. Tikras menininkas 🙂

Žodžiu, vien tik liaupsės. Po spektaklio plojom atsistoję. Bis.

Beje, žmonai nepatiko 🙂 Atseit, vyriškas spektaklis. Ai, kas tas moteris supras.

Spektaklis laikomas komedija. Aš tai trileriu pavadinčiau 🙂 Arba bent satyrine komedija, nes kas penkios minutės nebuvo bajerių. Bet tai koks skirtumas kaip pavadinti. Svarbu bendras įspūdis. O bendras įspūdis – nerealu. Atgaivino dušią – buvau tikrame spektaklyje tikrame teatre 🙂

Noriu dar.

Darosi tradicija atminimui įsidėti į blogą nuotraukų. Jei nurodau Copyraigtą, tai galima?

© D. Matvejev – nuotraukų.

Nu, nu, bet tai geras spektaklis 🙂 Fantastika 🙂 Ir kas keista, kad bilietų laisvai ir dar keisčiau, kad ne tokie ir brangūs.

Kaip čia žmoną vėl įtikinti eiti. Arba įtikinti vieną išleisti. Hmz, gal su dukra? Bet tai irgi neįdomu bus. Jai geriau į kokį supermarketą.

Žiauriai geras 🙂 Žiauriai geri aktoriai, gera vaidyba, geras režisierius, geras rašytojas, geras siužetas, geros dekoracijos, gera aplinka, drabužiai, apšvietimas, įgarsinimas ir dar gal ką pamiršau. Tiesiog idealu. Bis.

Advertisements