Tags

, , , , ,


Dar vienas pažiūrėtas filmas: Ieties galas / End of the Spear (2005).

Filmas paremtas tikrais faktais. Ai, čia šiaip knygos paveiksliukas, bet filmo irgi toks pats.

Wiki (eng): https://en.wikipedia.org/wiki/End_of_the_Spear

Wiki (lt): https://lt.wikipedia.org/wiki/End_of_the_Spear – oho, bene pirmą kartą matau tokį detalų filmo aprašymą lietuviškai Wiki. Aha, ten ir daugiau aprašymų pasirodo yra.

Na, tai siužetą detaliai galima Wiki paskaityti. O aš tada nuotraukų pridėliosiu.

Na, ok. Ką nors parašysiu 🙂 Iš savo pusės. Filmas apie misionierius. Krikščionis. Beje, kaip iš Wiki matom, tai ne visi krikščionys priima šį filmą teigiamai. Ne, bet aš jiems nepriklausau. Nebūtina gi filmą prikišti evangelijos skelbimo. O kad aktorius gėjus, na, aš tai tik sužinojau iš tos kritikos. O ir nesigilinau, kuris čia tas pagrindnis aktorius skaitosi ir kuris gėjus, o be to filme niekur nerašoma, kad jis toks ir ne apie tai filmas, tai ko čia lenda į tų aktorių asmeninį gyvenimą.

Filmo esmė. 5 vyrai nori evangelizuoti laukinę Ekvadoro gentį voaranius (Woadani). Jų vadas Minkajani. Pas voaranius valgyti žmones (net savo vaikus) ir šiaip žudyti buvo įprasta. Todėl Minkajani galvoja, kad baltieji suvalgė jo seserį. Ir kai misionieriai (beje, filme tikrai neakcentuojama, kad jie misionieriai, labiau kaip kokie tyrinėtojai – geografai. Gal vienoje vietoje tik pasako, kad jie [indėnai nekrikštai] dar nepasiruošę mirti) atskrenda, randa užsilikusią gentį, tai į juos žiūrima nepatikliai. Ir nors pradžia draugiška, užtenka vieno melo ir visus misionierius išžudo. Misija nesibaigia. Atkeliauja vieno iš nužudytojų sūnus.

Ai, filmo pabaigoje rodo realiai tą Minkajani ir jo įspūdžius po JAV. Sako, kad nereali šalis. Visi tokie draugiški. Yra net tokių namų, kur privažiuoji, o tau pro langelį duoda valgyti. Arba didelių namų, kur pilna maisto, net iki lubų, ateini ir renkiesi ką nori ir kiek nori. Sako, o tai reikia gi VISA kortelę duoti. Na, taip, sako, bet tai tau ją grąžina po to.

Žodžiu, filmas apie sėkmingą misiją. Kaip laukinius pavertė civilizuotais žmonėmis. Ir nors tai kainavo penkių misionierių gyvybes, bet dėl gero tikslo negaila.

Žodžiu, kaip ir viskas gražu. Save paaukojo dėl aukštesnio tikslo. O man tai nežinau. Kažkaip moteriškai šiandien galvoju. Na, ok, vyras nuskrido pas tuos laukinius. Kad jis gali žūti, tai buvo beveik aišku. T.y. tikimybė buvo labai didelė. Taigi vyras palieka savo žmoną ir savo tris mažamečius vaikus, kad vykdyti kažkokią nelabai apčiuopiamą aukštesnės materijos misiją. Ir tai laikoma taip vyriška ir sektina. Apie tai kuriami filmai, rašomos knygos. Ir šiame filme, sūnus jau užaugęs, tai vos ne kad džiaugiasi, kad visą vaikystę praleido be tėvo. Bet už tai va tėvo mirties dėka, laukiniai voaraniai nebe laukiniai, o civilizuoti. Kokia didelė nauda žmonijos istorijai. Žmogiškumui ir pan. Nežinau, man tai atrodo, kad jei jau turi šeimą, tai pirmiausia turi pasirūpinti ja. O jau po to, kai jie užaugs, arba dar kol neturi, tada gali užsiimti pavojingais dalykais – gelbėti pasaulį.

Todėl man filmas paliko slogutį. Įdomus, gražus. Bet man vyras, kuris palieka šeimą ir eina gelbėti pasaulio, man jis nevyriškas. Ne mano tokia filosofija. Ir galbūt aš esu žmonijos progreso stabdis, bet man šeima yra aukščiau už visos žmonijos progresą (o dar klausimas, ar tikrai tie indėnai norėjo tapti civilizuotais).

Ok. Žiūrėkite. Ir mokykitės, kaip siekti aukštų tikslų nežiūrint savo gyvybės, nežiūrint savo šeimos, žmonos ir vaikų gerovės. Griežtai čia aš pasisakiau 🙂 Dauguma man nepritars. Bet ką padarysi, tokia mano filosofija.

Advertisements