Tags

, , , , ,


Pažiūrėjau ir aš tą išgirtą ir išreklamuotą filmą Pi gyvenimas / Life of Pi.

Grafika tikrai nereali. Pasirodo, kad tigras daugumoje scenų – netikras, o kompiuterinė grafika. Eina sau. Tikrai visą filmą žiūrėjau ir galvojau, vau, koks aktorius, šitaip sugeba dresuoti tigrus, matyt kažkokiam cirke dirba. Na, dabar kai sužinojau, kad tai tik grafika, tai galiu sakyti kitą Vau. Vau, koks aktorius, taip įtikinamai suvaidinti, kad šalia tavęs tikras tigras, o jis yra tik tavo vaizduotėje. Dar visą filmą galvojau, kaip jiems sudėtinga jūroje filmuoti. O, pasirodo, jokia čia jūra, čia baseine didžiuliame filmuota. Na, bet taip viskas įtikinamai padaryta, kad Vau. Taigi už grafiką 10 balų.

Už gražius vaizdus irgi 10 balų. Dangus, jūra, sala (mėsėėdė 🙂 – čia kaip Lost’e panašu), audra. Žodžiu nerealu. Gražu pažiūrėti ir pasidžiaugti, patirti malonumą, vos ne tokį patį kaip, kad pats realybėje tą pamatytum, labai jau ryškiai ir įtaigiai.

Scenarijus. Šiek tiek nuvylė. Kažkaip labai išreklamuota matyt, per daug tikėjausi. Na, scenarijus įdomus: indų šeima nutaria palikti Indiją ir perkelti savo Zoologijos sodą į Kanadą, tačiau audros metu laivas sudūžta ir į gelbėjimosi valtį patenka tik indų berniukas, zebras, beždžionė, hiena ir bengališkas tigras. Vieni jūroje berods mėnesį ar dar ilgiau. Išgyvenimo istorija. Su tuo viskas ok, aišku ir įdomu. Tačiau filmas pretenduoja ir į platesnę filosofinę prasmę.

Filmo pradžioje rašytojas susiranda tą išgyvenusį berniuką (dabar jau vyrą), kad jis papasakotų tą nuostabią istoriją. Rašytojui rašymo krizė, todėl išgirdęs, kad yra tokia istorija, susirado, kad išgirsti ją. Kai rašytojas išgirs šią istoriją, tai jis įtikės Dievą – taip yra teigiama filmo pradžioje. Kadangi ir filmo reklamoje apie tai užsimenama, tai man pasidaro įdomu. O, kaip čia taip. Man, kad įtikėti tiek metų prireikė, o čia per pora valandų filmo. Nu, nu. Genialu. Taigi žiūrėjau ir su šia intencija. Deja, visiškai nesupratau prie ko čia Dievas. Kad ten tarp debesų saulę pamatė? Šiandien ryte kaip tik atvažiuoju į darbą, išlipu iš mašinos, žvilgt į dangų, o ten tarp debesų plyšys ir kaip tik saulė matosi. Nerealiai gražu. Na, taip, kai jau tiki į Dievą, tai tave džiugina ir parodo Dievo dydybę, grožio meistrą. Bet tikrai abejoju, kad koks ateistas pamatęs gražius vaizdus, galingas audras ar stebuklingą (o gal tai žmogaus valios parodymas?) išsigelbėjimą įtikės į Dievą. Anyway, čia tik vienas sakinys iš pokalbio, gal per daug užsiciklinau ties juo.

Filme liečiama daug temų. Gal man net per daug. Nes tada nepagaunu pagrindinės filmo minties. Bet gal čia kaip ir gyvenime – nėra viskas vien tik juodai balta, daug spalvų gyvenime.

Na, viena iš temų tai religija. Dažnai kartojamas Dievo vardas (kažkas parašė, kad taip nuvalkioja – ne veltui sakoma Netark Dievo vardo be reikalo). Na, man tai tas neužkliuvo. Jei žmogus tikintis, tai jis taip ir gyvena kasdien su Dievu, tai aš čia kaip ir gyvenimišką realizmą įžiūriu.

Viena iš gražiausių minčių, tai religijų vieningumas. Va, už šitą filmo idėją tai tikrai galima vėl 10 balų duoti. Čia labai sveika mintis transliuojama mūsų visuomenei, kuri persisunkusi religiniu nesutarimu, pykčių ir karų. Čia pakankamai subtyliai pasakoma, kad Dievas yra vienas – ar tai induistų Višnu, ar krikščionių Kristus, ar musulmonų Alachas.

Ir čia man labiausiai patikusi scena iš filmo. Nors tėvas ateistas, ragina sūnų tikėti tik į mokslą, bet jis dar vaikystėje susidomi religijomis. Pirmiausia, kadangi Indijoje gyvena, tai induizmu. Vėliau visai netyčia atranda krikščionybę, tiksliau Jėzų Kristų, ir pasineria į ją. Ir čia va gražiausias momentas man: berniukas Pi meldžiasi: “Dieve Višnu, ačiū, kad mane supažindinai su Kristumi”. Dar po to patampa ir musulmonu. Ir dar akiratyje pasirodo laimingas budistas.

Dar fainas momentas, kai jis savo vardą Pi gynė. Vieną dieną atėjo į mokyklą ir per kiekvieną pamoką pradėjo pagal pamokos temą aiškinti kas tai yra Pi (ne Pipi – lietuviškai sisi). Per matematiką ant lentos išrašė Pi tikslumu, nežinau, bet kokiu iki šimto ar daugiau skaičių po kablelio. Iš atminties. Kietai čia turėjo atrodyti.

Pabaigoje pateikiama alternatyvi to pačio pasakojimo versija: bjauri, nežmoniška (bet žmogiška), proziška, realesnė. Ir klausia rašytojo: O tu kurią pasirinktum? Neįtikėtiną ir stebuklingą ar bjaurią ir žemišką? Man ši scena labai religinga. Taip ir su Dievu. Mes tikime į stebuklingą gyvenimą, bet visada yra abejonės, ar tas stebuklingas gyvenimas iš tikrųjų yra.

Dar po to Internete paskaitinėjau, tai kiti filme įžiūrėjo be galo daug simbolių: tigro akyse berniuko sielos atspindį, vyru tapimo istoriją, draugystę, meilę, viltį ir dar daug daug. Nežinau, aš kažkaip ypatingai nieko neįžiūrėjau, gal mane tie gražūs stebuklingi vaizdai užburė. O gal tingėjau ieškoti. Gal. O gal šiaip durnas esu ir nieko nematau 🙂

Anyway. Lyg ir fainas filmas, bet lyg ir kažko trūksta (arba per daug). Gal per daug filmų žiūriu ir persisotinau. Su kiekvienu noriu kažko tokio vau stebuklingo, naujoviško, nerealaus, negirdėto, nematyto.

Dabar paskutinį sakinį. Verdiktas. Ar rekomenduočiau žiūrėti? Hmz. O bendrai, geriau pagalvojus, tai tikrai rekomenduočiau. Toks gerietiškas filmas. Į visuomenę transliuoja geras žmoniškumo idėjas. Taigi idėjiškai teisingas. Be to gražus. Be to ir ta istorija įdomi. Gera vaidyba, gerai nufilmuota, gerai sukompiuterizuota ir t.t.

Žiūrėkit į sveikatą 🙂

Advertisements