Tags

, , , , , , ,


Dar vieną filmą pažiūrėjau. Rišasi su ką tik perskaityta knyga Liudmila Ulickaja “Danielis Štainas, vertėjas“. Beje, joje irgi yra paminėtas šis įvykis. Filmas pastatytas remiantis realiais faktais, kurie įvyko mažame Lenkijos miestelyje Kelce 1946 metais. Po karo.

Из ада в ад / From Hell to Hell (1996):

Kinostudija: Baltarusija

Šalys: Baltarusija, Rusija, Vokietija

Taigi vėl balturusiškas filmas, naujai atrasta šalis 🙂 T.y. neatrodė, kad Baltarusijoje gali pastatyti įdomių filmų. 1996 metų (kai kur rašo 1997 metų) gamybos.

http://www.evrey.com/sitep/culture/arkhiv.php3?menu=305 – va, čia detalus filmo aprašymas, rusų kalboje. Kažin ar ką galiu bepridėti prie to.

Na, kažką nuo savęs.

Na, ta mergaitės situacija matyt išgalvota, kad dramatizuoti filmą, kad įdomiau žiūrėti būtų, nes pagrindinis filmo dalykas/baisumas yra žydų pogromas. Nors būtent ta situacija irgi labai gerai parodo žmoniškumą. Gyveno sau žmonės draugiškai. Lenkai ir žydai. Ir neturėjo problemų. Nors jau ir prieš karą buvo antisemitiškai nusitiekusių žmonių: “Už ką? Taigi čia žydai!”.

Situacija tikrai įdomi. Dvi šeimos žydų ir lenkų 1938 metais per savo vestuves susitinka gatvėje. Draugiškai. Kartu fotografuojasi, kartu žmonos važiuoja gimdyti vaikų, vyrai kartu lanko. Jokių problemų. Lenkaitei gimęs berniukas miršta ir žinoma, kad daugiau negalės turėti vaikų. Tragedija lenkų šeimai, bet jos ir toliau sugyvena draugiškai (toks lyg priešiškumas šiek tiek sužiba). O ko ir ne. Va, vakar aš sutikau mūsų klientus žydus, tai mes vos ne kad apsikabinom, linkėjimus žmonoms perdavėm, pasidžiaugėm, kaip kad senus pažįstamud sutikę. O kodėl ir ne?

Prasideda karas. Fašistai pradeda žydų genocidą. Juos išvaro kažkur už miesto (į konclagerį) ir einant pro tų lenkų namus, pasitaiko proga, ir ta lenkų šeima pasisiūlo priglausti jų mergaitę, nes buvo aišku, kad tikimybė žūti tai mergaitei didelė. Visą karą jie saugo ir augina ją kaip savo. Nors jei fašistai sužinotų, tai jiems mirtis iš kart. Ir tą žino ir lenkų kaimynai, bet neišduoda.

Karas baigiasi. Žydų šeima per stebuklą išlieka gyvi, grįžta, o jų mergaitė jau didelė, ji turi savo tėvus lenkus.

Čia man įdomi irgi tema kaip moterys bando spręsti šią problemą. Ir kaip vyrai. Moterys emociškai, vyrai logiškai. Ir blin, jei šioje vietoje vyrams būtų leidę spręsti, tai būtų su ta mergaite viskas ok.

Bet neapykanta žydams auga. Tai jie gavo labdaros iš JAV, tai dar kokia smulkmena. Ir pogromas. Blin. Žydai išgyveno koncentracijos stovyklas, visą holokaustą, dabar lyg telieka imti ir gyventi, taikiai, ruošia miestui koncertą, o čia ateina lenkai ir išžudo. Ai, čia gal vertėtų pabrėžti, kad ne tai, kad lenkai, lenkai čia tiesiog pasipainiojo siužetui, nes ne tik lenkai vykdė pogromus, tie patys lietuviai irgi, tai nereik čia kaip nors eskaluoti lenkų klausimo.

Man tai labiausiai gaila tos lenkų šeimos vyro. Man kažkaip labai mane priminė. Toks gerietis ir viską logiškai supranta, bet žmona irgi jam žmona. Ir jis nežino kaip čia pasielgti. Tarp logikos ir žmoniškumo ir žmonos isterijos – vargšas tas vyras.

Žodžiu, nors ir vaidyba ne holivudinė ir ta žydė tokia nelabai žydiška ir nelabai jau kūda po konclagerio, bet toks rekomenduotinas filmas. Va, ta, lenkaitė su vyru tokia įspūdingesnė vaidyba, kai dabar pagalvoju kai ji su kirviu bėgiojo, tai oj oj oj – šiurpuliukas nukrato:)

Taigi labai įdomi situacija parodyta. Apie žmonių ydingumą.

Rekomenduoju. youtubėje lyg mačiau yra.

Advertisements