Tags

, , , , , ,


Šią knygą man rekomendavo s-j. Taigi pirmiausiai dėkui s-j už įdomios knygos rekomendaciją. Knygos recenziją galima pasiskaityti ten kur s-j ir nurodė https://ingosknygos.wordpress.com/2012/06/11/liudmila-ulickaja-danielis-stainas-vertejas/. Aš recenzijų rašyti nemoku, o rašau tai kokias man mintis sukėlė ši knyga. Dalinai tai tam tikro tipo recenzija. Ai, apskritai dzin kaip tai pavadinti. s-j man ją rekomendavo dėl to, kad jo manymu aš esu užsiciklinęs tikėjimo paieškų gramatikoje. Na, nelabai noriu aš su juo sutikti. Mano manymu aš dar abėcėlės neperkandau, tai kur čia man užsiciklinti ant aukštesnės pakopos. Na, bet kartais pasidomiu ir gramatika ir ne tik. Taigi su dideliu malonumu perskaičiau šią “negramatinę” knygą.

Taigi Liudmila Ulickaja “Danielis Štainas, vertėjas”:

Norėjau pakeisti pavadinimą ir žodį vertėjas parašyti Vertėjas – iš didžiosios raidės, bet po to persigalvojau, nes negaliu gi keisti rašytojos užmačių. Bet būtų galima rašyti Vertėjas.

Čia šiek tiek nukrypimas nuo temos. Nuėjau į knygyną, sakau noriu tokios knygos, eee, pamiršau pavadinimą ir autorių, teko eiti į Internetą, kad pažiūrėti. Tame knygyne neturėjo, tai prieš eidamas į kitą galvojau kaip čia įsiminti. Ulickaja – išverčiau į lietuvių kalbą, gavosi ne ypač gražiai – Gatvinė, bet koks skirtumas, už tai įsiminti lengviau buvo. Kitame knygyne ieškojau ieškojau neradau, teko paklausti, atneša, joma jo, žiūriu, ogi kokia stora knyga, ne šiaip knygelė, o tokia solidi, virš 400 puslapių, o ir kaina ne kapeikas kainuoja. Bet kai ko nors noriu, tai man nesvarbu niekas. Noriuuuu. Nusipirkau. Ir pradėjau skaityti. Aš nemoku lėtai skaityti, man kai įdomu, tai skaitau visur – autobuse, stotelėje, vonioje, prie pietų stalo, lovoje (na, čia kol šviesas gęsinam 🙂 ), ir kitur, kur tik įmanoma. Perskaičiau.

Inga (čia ta, kur nuoroda pateikta) rašo, kad tai dienoraščio tipo romanas. Na, jo, man ir toks keistas stilius, tokio dar neteko skaityti. Aš sakyčiau ne dienoraščio, o žurnalistinio tyrimo, kur pateikti tik dokumentai, be jokių savo komentarų. Tik į pabaigą (matyt, jau pavargo išgalvoti dokumentus) yra tiesiog aprašomi įvykiai, nedokumentuoti. Visai patiko toks stilius.

Dar iš stiliaus. Romanas parašytas tokiu, kaip aš vadinu biblijiniu stiliumi, t.y. pridėta daug veiksmui nereikšmingų detalių, kurios suteikia autentiškumo pojūtį. Tikrai labai dažnai užsimiršdavau, kad čia romanas, o ne tikri laiškai ir dokumentai. Nors keliose vietose pasirodė tas detalizavimas dirbtinis, perdėtas, bet na, ką padarysi, kaip yra taip yra.

Ai, taigi čia romanas, t.y. išgalvota daug kas, nors veikėjas Danielis Štainas turi savo prototipą realiame gyvenime Oswaldą Rufeiseną (1922-1998). Bet labai labai daug kas ir neišgalvota. Aš net vienu metu pagooglinau, kad pasitikrinti. Kaip tik apie Molotovo – Ribbentropo paktą, skaitau, rašo, kad Lietuva pagal jį atiteko Vokietijai, ne nu galvojau kaip tai, taigi Rusijai. Ot, ir ne, net aš nežinojau, kad pradžioje Vokietijai, o tik vėliau (kai Rusija ir Vokietija užpuolė Lenkiją) papildomas susitarimas buvo, kur perėjo Rusijai. Ir net apie Vilniaus perėjimą iš vienų rankų į kitas, sutikrinau pagal Liudmilos parašymą visas datas. Na, jo, absoliučiai tiksliai. Sutapo viskas pamėnesiui, kur ir vėl aš tiksliai nepamenu kas kokį mėnesį vyko. Na, ir kiti dalykai. Žodžiu, be galo daug šiame romane realių įvykių, realių veikėjų (tik vardai pakeisti), tas pats apie tą pabėgimą žydų iš geto dabartinėje Baltarusijos teritorijoje ir gyvenimą miške aš buvau jau girdėjęs.

Taigi romane išskyriau aš kelias linijas.

1. Holokaustas. Neįsivaizduojamas fašistų žiaurumas žydų atžvilgiu Antro pasaulinio karo laikotarpiu. Žmonijos istoriją reikia žinoti. Gal kaip nors tas žinojimas padės ir ateityje nebebus tokių baisių dalykų.

2. Žydų persekiojimas. Na, vėl aš žinojau, kad žydai buvo visais laikais persekiojami, bet ir aš neįsivaizdavau kokiais tai mąstais vyko. Atskirai pabrėžta, kad krikščionys žydus irgi atsakančiai persekiojo (ką čia persekiojo, geriau sakyti žudė ar skerdė). Jonas Paulius II už tai pagaliau atsiprašė.

3. Religinė nesantaika. Tarp žydų ir arabų, tarp kokių nors protestantų ir katalikų ir t.t.

4. Idėja apjungti tris didžiąsias religijas: judaizmą, krikščionybę ir islamą. Graži idėja. Beje, pasirodo, kad islamas pripažįsta Senąjį Testamentą ir net Jėzų Kristų (vat, koks aš tundra). Tiesa apie islamą šioje knygoje labai mažai parašyta. Arba aš labai mažai žinau apie islamą ir nesupratau, kad tai apie islamą.

5. Idėja, kad krikščionybė yra judaizmo dukra. Ir kad Jeruzalė, o ne Roma, turėtų būti Krikščionybės centras. Ir kad pirmieji krikščionys buvo tik šiek tiek kitokie judaistai, o tik vėliau nuėjo į graikišką filosofiją ir susipyko su žydais.

6. Kritika katalikų bažnyčiai. Šiaip visoms bažnyčioms, bet Romos katalikų bažnyčiai man pasirodė ypatingai.

7. Dievo egzistavimas už bažnytinių dogmų ribų. T.y. ir ateistai dori yra kaip čia išsireikšti – teisuoliai. Žmoniškumo idėja.

8. Religinis fanatizmas. Ši tema lyg labiau užslėpta, bet ypač gerai atsiskleidžia tame vaikinuke, kuris išeina dvasingumo ieškoti į kalną, pas kažkokį senuką. Na, ši tema labiau pabaigoje nagrinėjama – musulmonų pagromas ir tolesni veiksmai, tiklsiau matome ir tą religinį fanatizmą, kuris iki to atvedė.

9. Tarpusavio žmonių santykiai. Beje, visai keleta įdomių linijų. Ypač man įdomi pasirodė Evos ir jos motinos Ritos nesutarimų istorija, bei atleidimas. Po to įdomi Teresos ir jos vyro istorija. O, apie ją plačiau. Teresa Vilnietė (aha, iš Vilniaus) tarybiniais laikais buvo slapta vienuolė. Ja užpuldavo gundymai ir ją už tai išvarė iš vienuolyno kaip apsėstąją. Jos draugas žydas buvo stačiatikis, norėjo buti kunigu, bet kadangi žydas, tai nenorėjo jo nieks priimti. Galų gale sutarė taip, kad pašventins jį į kunigus, jei jis išvažiuos į Izraelį. Tačiau pas stačiatikius pasirodo yra anticelibatas, negali būti kunigu, jei nesi vedęs. Žodžiu jie su Terese sudarė fiktyvią santuoką ir taip išvažiavo į Izraelį ir gyveno kaip brolis ir sesuo. Gundymai nesiliovė. Ir Danielis sužinojęs apie tai, davė patarimą kaip juos išgyvendinti. Na, aš ir daug maž apie tai pagalvojau, bet kažkaip nesiryžau patikėti, kad atspėjau. Žodžiu nesakysiu kaip – skaitykite knygą 🙂

10. Religijotyra. O, kaip kietai pavadinau. T.y. krikščionybės tyrinėjimai, dogmų lyginimas ir kritika ir t.t. Čia matyt tai dėl ko man s-j ir rekomendavo.

Gal dar kokia linija. Užteks ir tiek. Žodžiu, labai daug visko sudėta į šią knygą. Ne veltui tie virš 400 puslapių. Ir tos linijos labai įdomios, kiekviena savaip intriguojanti, kartais net sudėtinga sekti, nes visos eina vienu metu. Žodžiu visai neblogai 🙂

Na, ok. Visos 9 temos įdomios ir vertingos paskaityti, bet jos man daug maž aiškios. Man sudėtingiausia yra 10 – šiuolaikinė krikščionybė, man atrodo toks terminas nuskambėjo ir šioje knygoje.

Hmz. Čia gal iš naujo numeruoti pagrindines idėjas. Nors dauguma idėjų man nebuvo jokia naujiena, nei sensacija.

1. Tikėjimo vieningumas. Aš dėl to ir sugrįžau prie katalikybės, kad įsiliejau į tokią katalikišką bendruomenę (tikrai ne kokia sekta, o plačiai žinoma), kurioje labai šiltai atsiliepiama apie kitas pakraipas, pvz. protestantas Liuteris pristatomas kaip tikėjimo pavyzdys, pravoslavų meldimosi būdas kaip vienas iš pavyzdinių, o ikonos apskritai super dalykas, anglikonas C. S. Lewis didžiausias autoritetas, žydiškas filmas “Ushpizin” kaip vienas iš geriausių religinių filmų. Na ir t.t. apie juos atsiliepiama kaip apie brolius tikėjime. Taigi man Danieliaus Štaino požiūris, kad nėra ypatngai svarbu kaip einama link Dievo, man visai priimtinas, bent jau nieko tame naujo ir sensacingo nepamačiau.

2. Marijos nesudievinimas. Na, knygoje pakankamai aštriai apie tai atsiliepta. Kad čia pagonybė. Ir ypač apie stačiatikius pasakyta, kad ten šimtaprocentinė pagonybė. Anyway. Man įdomu kaip pas mane (kataliką) su tuo reikalai. Berods per Alfa kursą buvo apie tai užsiminta. T.y. ir mus, katalikus, perspėjo (nežinau ar tinkamas žodis, gal papasakojo geriau tiktų), kad nereikėtų Marijos sudievinti. Vis dėl to ji tik žmogus, o Dievas yra Kristus. Tačiau ji yra Dievo motina, o kadangi dauguma žmonių ypač gerbia savo mamas, tai ir ji nusipelno ypatingos pagarbos. Pagalvojau o kaip aš meldžiuosi į Mariją. Na, aš apart Sveika Marija kitko ir nežinau. Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi (hmz, kol kas nieko baisaus), Tu pagirta tarp moterų (na, taip ne visos yra Dievo motinos) ir pagirtas Tavo sūnus Jėzus (na, kas be ko, visiškai teisingai). Šventoji Marija (na, bet juk tikrai ji šventoji, kaip Pranciškus ar dar kas) melskis už mus (va, va esminis dalykas, melskis už mus, prašyk Dievo, tik Dievas yra visagalis, o Marija – žmogus, nors ir labai artima Dievui) nusidėjelius (ui) dabar ir mūsų mirties valandą. Ei, tai kur čia sudievinimas. Ok. Kitas.

3. Marijos nekaltumo dogma. Čia yra keleta dogmų. Šioje knygoje pirmą kartą išgirdau, kad yra ir tokia dogma, jog ir Marija nekaltai pradėta. Na, bet aš pirmą kartą tokią girdžiu, tai kažkaip keistai viskas. Toliau yra, kad Marija nekalta t.y. šventoji. Na, jei Pranciškus šventasis, tai kodėl negalėjo būti Marija šventoji. Tai šai irgi kaip ir nematau nieko ypatingo. Va, ir paskutinis. Nekalto prasidejimo. Čia jau įdomiau. Knygoje teigiama, kad Marija su Juozapu turėjo seksualinių santykių ir jų metu dalyvavo ir Šventoji Dvasia, nes atseit Šventoji Dvasia (Dievas) dalyvauja visada pradedant gyvybę. Taigi visiškai sutinku, kad Šventoji Dvasia visada dalyvauja kuriant naują gyvybę. Bet tai pateikta kaip įrodymas, jog nekalto prasidėjimo nebuvo. Logiškai tai neišplaukia. T.y. knygoje nepateikta įrodymų, kurie paneigtų šią dogmą. Pvz. rašoma, tik kad Lukas (berods) vienas tik rašė jog Juozapas buvo tik sužadėtinis. Kodėl kiti nerašė? Kiek man teko skaityti Naująjį Testamentą, tai man daugiau įrodymų, jog buvo visgi nekaltas (nepatinka man šis žodis) prasidėjimas. Mano manymu problema žodyje – Nekaltas. T.y. juo lyg pasakoma, kad seksualiniai santykiai reiškia kaltę ir nuodėmę. Jeigu jį pakeistume kokiu kitu žodžiu, tai tada, kad Marija pastojo tiesiai nuo Dievo, ne nuo Juozapo, tada viskas skamba normaliau. Ir tada šis stebuklas praranda tą prasmę dėl kurio jį reiktų bandyti paneigti. Seksas pats iš savęs nėra nuodėmė, o atvirkščiai tai Dievo dovana mums. Taigi. Kitas.

4. Trejybės dogma. Na, taip vienas Dievas, bet trijuose asmenyse čia didelis slėpinys. Knygoje rašoma, kad tai nesąmonė. Tačiau daug kur rašo jog yra tas pirminis Dievas (Tėvas) t.y. tas judėjų ar Toros ar kaip pavadinti, toliau daug kur rašo, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus mūsų Viešpats (du) ir kad pradedant naują gyvybę dalyvauja Šventoji Dvasia (trys). Hmz, pačioje knygoje figūruoja trys, tai kažkaip nepriimu tos idėjos, kad trejybės dogma neteisinga. Sutinku, kad ji paini, bet jei priimam Naująjį Testamentą, tai tenka priimti ir trejybės dogmą.

5. Lengvesnis. Per mišias Danielis neskaito Credo – Tikėjimo išpažinimo, todėl jam uždraudžia laikyti mišias. Hmz, paskutinėse mišiose, kuriose aš buvau, tai irgi nebuvo Tikėjimo išpažinimo. Nežinau kodėl, gal kad mums jis nereikalingas, nes mes ir taip jį išpažįstame. Taip kad liturgijos pakeitimas nėra didelis nusikaltimas.

6. Krikščionybės nusileidimas į vietinį kultūrinį lygį. Gal čia ir Danielis pradėjo šį judėjimą, bet neseniai mačiau kaip katalikiškos mišios vyksta Afrikoje, tai ten jų metu ištisai šokama ir dainuojama ir mūsų europietiški katalikai tai pristato kaip pavyzdinį dalyką. Vėl nieko naujo. Kitas.

7. Jėzus Kristus – Mokytojas. Na, čia tai tikrai perlenkė. Nors daug kur knygoje jis vadinamas Dievo Sūnumi, mūsų Viešpačiu, bet labai daug kur norima pabrėžti, kad tai tik mokytojas, o ne Dievo sūnus, ne Dievo įsikūnijimas. Nors ne mažai vietų, kur jis laikomas Dievo Sūnumi. Na. čia C. Lewis gerai pasakė arba mes Kristų laikome bepročiu arba apsišaukėliu, bet tik ne genialiu mokytoju. Na, tikrai, jei paskaitai kaip Kristus kalbėjo, kaip prisistatė esantis Dievas, Dievo Sūnus, tai arba jis nusikalbėjo, arba melavo, arba tai tiesa. Koks kitas variantas? Mokytojas, kuris nusikalba ar meluoja? Tai koks čia genialumas? O kad mokiniai jį vadino Mokytoju, na, tai taip, jie tik po jo prisikėlimo suprato, kad čia ne šiaip sau Mokytojas, čia Dievo Sūnus.

8. Drūzų idėja. Tikriausiai neatsitiktinis panašumas į druidų. Kad egzistuoja kažkokia slapta religija, kuri yra ta tikroji, kuri viską žino ir supranta. Gal. Ką gali žinoti. Tik vėl. Aš kai pradėjau gilintis į krikščionybę, tai nustebau, kad aš žinau, mačiau tik ledkalnio viršūnę, kad ten toliau yra dar tiek daug, ko aš nežinau ir nesuprantu ir negirdėjau dar. Bet gal tie drūzai turi tą išmintį ir taip. O gal aš dar nesužinojau.

9. Seksas yra gėris. Visai ne nuodėmė. Na, taip. Jonas Paulius II su savo kūno teologija apie tai ir kalba.

10. Krikščionybė pridarė daug blogų dalykų per žmonijos istoriją. Taip ir Jonas Paulius II už tai atsiprašė. Ei, man tas bičas vis labiau ir labiau patinka.

11. Popiežiai ir kiti dvasinkai sėdi auksu aptekę. Čia dalis tiesos yra. Bet dideli pinigai leidžia daryti ir didesnius gerus darbus. Na, bet čia ne religinė dogma, tai labai ir nesigilinu.

12. Bažnyčios hierachijos (kanonų) nesuderinamumas su žmogiškumu. Na, būna tų atvejų, kai bažnyčios kanonai nulemia ne visai teigiamus dalykus. Nepamirškim, kad kunigai yra žmonės, su savo problemomis, savo nuodėmėmis. Na, taip jie turėtų būti pažiba. Bet tai ne taip lengva pasiekti. Nei popiežieus nei vyskupai negali taip įtakoti savo pavaldinių, kad viskas būtų idealiai. Deja, bet taip yra.

13. Religija ir mokslas auga iš vienos šakos. Na, taip, apie tai aš irgi daug rašiau ir skaičiau.

14.  Asmens svarba prieš dogmas, Bažnytinę hierarchiją ir kanonus. Na, taip. Ypač artimo meilė. Naujasis Testamentas tuo persunktas.

Gal dar kas. Jau ir taip daug prirašiau. Na, tada dar paskutinį vieną pabaigai.

15. “Krikščionybė tokia ankšta, tokia dusinanti”. Va, čia tai nesupratau. Čia iš Liudmilos laiško (taip knygoje yra ir jos pačios laiškų). Visa knyga apie krikščionybę ir mano manymu ne iš pačios blogiausios pusės, o va knygos pabaigoje (412 psl.) toks pareiškimas. Keista, juk Danielis Štainas vis gi krikščionis, dar net katalikas. O jis toks teigiamas, toks teisuolis, šventasis, Dievo Vertėjas.

Dar:

“Vargšė krikščionybė! Ji gali būti tiktai skurdi: bet kuri triumfuojanti bažnyčia – tiek Vakarų, tiek Rytų – visiškai atstumia Kristų. Ir nuo šios tiesos nepabėgsi.”

Joma jo. Tokia graži knyga ir vienas puslapis gadina viską.

“… Danielis pasirinko Jėzų ir tikėjo, kad Jėzus atveria širdis, kad Jo vardu žmonės išsilaisvina iš blogio ir neapykantos…” -bet tai visa knyga apie tai.

Taigi, matyt, aš kažko nesupratau šioje knygoje. Taip pažerta daug kritikos krikščionybei, ypač bažnyčiai, bet ji dauguma atveju teisinga (kritika tiesinga), bet tai visiškai nereiškia, kad reikia atmesti Jėzų Kristų.

Tiek gražių idėjų, apie žmonių bendrą gyvenimą, apie religijų sugyvenimą, apie žmoniškumą ir t.t. O taip imti ir baigti, kad žmonės atmeta Kristų ir tai pateikia kaip faktą. Nežinau, kiek girdžiu statistiką, tai sako, kad krikščionių daugėja.

Anyway, knyga labai įdomi, kaip visada viska reikia skaityti su savo galva, abejoti, nagrinėti, analizuoti ir galvoti savo galva. Beje, daugumoje vietų man irgi patiko stilius, kad nepateikiamos naujos idėjos kaip dogmos. Išreiškiama daugiau nuomonė, abejonės, kad žmonės susimąstytų.

Gero skaitymo.

Advertisements