Tags

,


P.S. O P.S. rašau pradžioje, nors jau parašiau visą įrašą. Tikiuosi suprantat, kad su tokiu pavadinimu – psichodelika, tai negali būti normalus įrašas. Tai yra psicho.

Nežinau, ką reiškia žodis psichodelika, tyčiom negooglinu, kad nesužinočiau, jog jis visai netinka šio įrašo pavadinimui. Nes man skubiai reikia psichoterapijos. Dėjau ant visko ir visų ir pirmadienį iš pat ryto einu užsiiminėti savipsichoterapija – išsirašyti.

Jau s-j pastebėjo, kad manyje kaupiasi įtampa (geras vienok psichologas). Na, taip, tas anekdotas, kuris sako, kad kito problemos yra ne tavo problemos yra visiškai atitinakantis esmę. Beveik. Tiksliau tikrai turiu problemų, kurios iš tikrųjų yra ne mano problemos (na, iš dalies mano, jei imti pinigus, bet dėjau aš ant pinigų).

Trūkusi styga. Taip ir norėjau pavadinti įrašą, bet kažkaip su laidotovių paslaugų įmonės per didelės asociacijos. Nors nervinė įtampa tokia pati kaip prieš metus, kai smilkiniuose tvinkčiojo, bet dabar sveikata geresnė. Nors nervai ant išprotėjimo ribos, bet insultų ar panašių dalykų nenusimato, bent jau man taip atorodo. Žinau, kas atsitiktų jei išprotėčiau. Mintys apie žiaurią žmogžudystę kyla, bet, aišku, kol sveikas (ar apysveikis) protas, tai niekada niekaip nei už ką taip neatsitiks. Bet jei tai sulaiko tik mano protas, tai jei nustotų protas funkcionuoti, ui, fu, kaip žiauru.

Tarybiniais laikais girdėjau, kad su žmonėmis susidorodavo uždarydami juos į psichiatrinę. Galvodavau, kad čia ne taip jau ir baisu. Na, apribojo judėjimo laisvę ir viskas. Bet dabar suprantu, kad tai pats žaiuriausias kankinimas. Kai logika negalioja. Protas nesiskaito. Jei visiems žmonėms logiška, kad naktį reikia miegoti, tai psichams tai negalioja. Kad kai paduoda valgyti reikia valgyti, o ne šikti. Kad šikti reikia tualete, o ne po lova. Kokia dar logika, jei proto nėra. Taip, kad nieko su psichais nesutarsi, nes jokie argumentai neveiks. Nei patogumo jiems, nei bausmės jiems – argumentai neveiks. Nei duona, nei žaidimai. Nei grąsinimai. Nei jėga. Nieks. Tada suvoki, kad tavo protas yra bevertis. Tada arba pats išprotėji, arba išprotėji.

Taigi trūkusi styga. Nervai įtempti. Stygos spengia. Beveik girdisi įšorėje, kaip mano galvoje spengia įtemptos stygos. Vakaras. Atvažiuoju prie baro pakeisti žmonos. Prie vieno staliuko sėdi (jei tai taip galima pavadinti sėdėjimu) pora alkoholikų (bomžų?). Blia kaip nekenčiu girtų. Styga galvoje zvimbt. Aš iš kart perklausiu, gal juos išmesti, ko čia smirdi. Nea, čia vietinis, čia šalia dirba, žodžiu, duok jiems ko užsimanys – atseit, klientai čia. Beprotystė – zvimbt. Bet ką aš žinau, kartais pasirodau, gal tikrai tiesiog žmogelis išgėrė, gal ne taip ir baisu. Aš gi irgi išgeriu kartais. Šefas, alaus. Hrrrr…. Šefas. Snukin už tokį išsireiškimą. Na, tiek to, atseit, klientas. Atnešu. Prasideda. Mes čia tokie kieti. Ar tu supranti. Blia blia blia. Čia mes tokie kieti. Žodžiu, ar tu supranti, kad mes čia dviese, o tu vienas, mes čia tave taip išpisti galim. Kaip blia pisim. Primetu, kad tas, kuris nori pistis ir taip stambokas, čia kažin ar verta prasidėti. Kažaip reikia nuleisti juokais: – o tai ką jūs čia piderastai, kad mane norite pisti? Hmz, juokelis m,ano manymu vykęs, nors kažin ar jiems vykęs. Dar pasvaičioja apie pisimą, aš sugebu mandagiai atsitraukti.

Užeina klientė. Pastovi, kur ir pietus valgo. Pati gražiausia klientė. Kažko klausia. O akys taip gražiai žiūri, taip įdėmiai, taip tiesiai. Ir stovim mes vienu du. Kaip mokyklinukas pasijutau. Ei, bičas tik nepradėk filtruoti. Na, ok, labai švelniai, labai labai iš tolo. Kažkas krenta man iš rankų. Rankos dreba. Kokia ji graži. Ir tas grožis, ne iš tų, kad ėmiau išdulkinau ir viskas ok. Nea. Tokias norisi vesti ir gyventi kartu – ilgai ir laimingai. Bat aš vedęs, o ji tokia jaunutė ir gražutė. Ech. Ate. Kažkas bus laimingas.

Šefas, a silkės turi. Pirmą kartą suabejoju mokumu. 8,50, ponai, brangoka ji pas mus, bet aukščiausios kokybės. Imsit? Vieną? Dvi, ok. Tuoj padarysiu. Atnešu. Ėda. Na, negi valgo. Girti tik ėda. Vėl prasideda, žinai, šefas, čia pas tave neskanu. Aš esu tokio išlavinto skonio, todėl pas jsu nevaikštau, nes pas jsu neskanu. Styga smegenyse įsitempia. Bet dar laikausi. Atsiprašau, bet aš pats pietus valgau kasdien, ir šią silkę šiandien kaip tik valgiau, tikrai yra aukščiausios kokybės. Čia ne šiaip kokia silkė, o ta Viči rausvoji, ar kaip ten vadinasi, delikatesinė. Tu šefe, nieko nesupranti, mano gomurys ant tiek išlavintas, ir man visokie šudai nepatinka. Ponial, tu? Na, aš nesutinku su jumis, bet jei jums pas mus nepatinka, tai tiesiog galite eiti kitur, aplink pilna, kur galima pavalgyti, – iš kur pas mane tiek kantrybės.

Styga nebeatsileidžia. Kažkur į psichodelinį transą pereinu. Jie dar tyčiojasi kurį laiką. Tiksliau vienas. Tas kuris čia už sienos kažkur dirba. Kitas tai tikras bomžas. Silkę abu suėda. Po kiek laiko bomžas susipranta, kad reikia susimokėti. Tuoj, minutėle paskaičiuosiu. Paskaičiuoju, jie ten tarpusavyje pradeda aiškintis. Po kiek laiko: tu šefas, nori pyk, nori nepyk, bet mes nemokėsim. Dar mandagiai pasakau, kad negražu virš 40 lt pravalgėte, pragėrėte, tai dabar reikia susimokėti. Tas vėl apie tai, kad jam neskanu ir kad jis visada palieka du litus arbatpinigių. Koks jis atseit geras. Styga. Paskutinį kartą klausiu, ar mokėsite ar ne. Ne, nemokėsime.

Dzvimt. Styga trūko:

– Tai bliat piderastai eikit nachu, durys va ten ir piskitės ten už durų. Pizdinkit tik.

Psichodelika. Net pats nebegaliu prisiminti kas ten buvo. Pirmas ant žemės griuvo bomžas. Aš, matyt, įsidrąsinau. Tą ambalą už pakarpos mesti lauk, jis ten kažką priešintis. Ant žemės jį. Staliukai krenta, dužta kažkas. Kraujas pas piderastą.

Tas dar pašoka, kažką šūkalioja, bet jau supranta, kad jėga mano pusėje.

Kitos stygos įsitempia. Krūvinos pideroasto lūpos. Mano kraujas dar labiau verda.

– Pizdink nachui, aš tave susirasiu kai išsiblaivysi, aš žinau kur tu dirbi, o dabar pizdink nachui, nes kitaip dantis išmalius, kad daugiau nesurinksi.

Stygos įsitempia. Tik bliat suteik kažkokį pretekstą, tik prileisk mane ar dar ką. Dantys lėks nachui. Nachui čia kruvinas vaikšto. O dantys sveiki.

Matyt dantų pagailo. Išsinešdina.

Atvažiuoja žmona. Staliukai išvartyti, ant žemės duženos.

– Kas čia buvo?

– O ką aš žinau kas čia buvo. Piderastas tavo tas nesumokėjo.

Blia blia blia.

– Su klientais taip negalima.

– Bliat klientas yra tas kas moka pinigus. O kas pinigų nemoka, tas piderastas, o ne klientas. O tokius reikia kaip dar Donelaitis mokino savo “Metuose”.

Žodžiu ir dar aš kaltas. Ko tu taip? Ir prieš tai su tuo bomžu taip negražiai. Ne, nu kaip su tuo bomžu buvo. Tipo nugriuvo žmona, paslydo, na ten žiauriai skauda. Pribėgo pora bomžų, padėti. Vienas tikrai normaliai, net keista, kaip bomžai gali būti tokie paslaugūs. O kitas įsijautė, davai, aš tau kojytę paglostysiu ir blia tipo ima glostyti. Tai kuo aš kaltas, kad jis nesilaiko ant kojų, griuvo aukštielnikas tik man prisilietus (o ką aš žinau kiek ten tik prisilietus, nereik blia mano žmonai kojų grabalioti).

Aš dar kaltas. Sekmadienis. Psichotransas. Stygos tikriausiai penkios? Viena nutrūko. Kitos įsitempusius. Kas bliat dar po kojom norit pasimaišyti?

Nekenčiu alkoholikų bei šiaip girtų.

Nusipirkau valerijono buteliuką, per sekmadienį visą ir išgėriau, ištisai gurkšnoju. Nepadeda. Mažai padeda. Šiandien darbe radau kažkokių stipresnių. Lyg pradeda veikti.

Gyvenimas psichiatrinės sąlygomis. Ir kodėl aš taip gyvenu? Kadaise, psichologė manęs paklausė, o gal tau taip patinka? Tipo, ką, aš mazochistas? Blia…

Varlytė apie sapnus rašė. Košmarus. Va, mano košmaras. Šianakt aš ir košmarą sapnavau. Einu į pasimatymą. Man tikriausiai kokį aštuoniolika. Tai panelei irgi maždaug tiek. Niekaip negaliu prisiminti, kokia tai panelė iš realaus gyvenimo. Aš atvžiuoju į kitą miestą. Lyg į Kauną, lyg į Vilnių. Ji man aprodys miestą. Čiurlionio muziejų. Ir dar pora įžymių vietų. Aš klausiu, tai ką per visą dieną tik 3 objektus? Na, taip, juk reikia normaliai apžiūrėti. Blia, ir iš kur aš tokią fainą paroviau. Čiurlinio muziejų. Užsukam lyg į kažkokią mokyklą, lyg aukštąją. Be kofeino vis tiek neišsiversim, sako, ir ji mane žada vaišinti kava, skaičiuoja centukus. Kokia gerutė. Aš pasimetęs, tai lyg turėčiau mokėti aš. Bet ji taip nuoširdžiai ir paprastai nori mane pavaišinti kava. Ramybė. Sapną nutraukia žmona, rytas, atseit. Bliat, nachui taip vėlai reikėjo gultis. Aš noriu miego. Aš nieko nenoriu daugiau. Tik miego. Miego. Košmaras. Psichodelika su psichotransu.

Klyksmai. Klyksmas 1. Klyksmas 2. Klyksmas sugrįžta. Serialas Klyksmai.

Hmz, o visai neblogą tabletę susiradau darbe. Reiks dar tokių nusipirkti. Blin, receptinės, tiap tingiu į polikliniką. Atleido stygas.

Psichodelika. Dabar lyg kažką pradedu prisiminti ką tai reiškia. Tai lyg kažkoks muzikinis stilius, lyg per sapną, lyg LSD prisiuosčius. Sakiau, kad nereikia googlinti, nes nesąmonė gausis. Nesąmonė. O visai sąmoningas pavadinimas.

Netaisysiu klaidų, nenoriu skaityti ką prirašinėjau. Gal kada, kai stygos visai atsileis.

Stygų teorija. 🙂 Visatos teorija. Va, tau ir teorija. Stygų trukinėjimo. Kokia dar visata. Žmogus yra visata.

Advertisements