Tags

, , , , , , , , , ,


Prisiruošiau pažiūrėti daugelio rekomenduotą Andrey Zvyagintsev filmą Vozvrashchenie.

Abu paveiksliukai labai tinkami, todėl abu ir įsidėjau. Filmą pažiūrėjau jau prieš kelias savaites, tik dabar atradau laiko kažką apie jį parašyti. Tampu režisieriaus Andrey Zvyagintsev fanu. Jau jo filmas “Elena” paliko didelį įspūdį. Dažnai būna vieno filmo režisierių, galvojau ar tik jis nebus toks. Bet filmas “Sugrįžimas” užkabino, gal net labiau nei “Elena”. Jau eilėje dar keli (vienas ar du, nepamenu dabar) Zvyagintsev’o filmai.

Treileriai:

http://youtu.be/lflEOtdnS-w

http://youtu.be/qNR4ER9tC6A

Apdovanotas Venecijos kino festivalyje 2003 metais pagrindiniu prizu “Auksinis liūtas”. Nors tai ir pirmas Adrejaus Zviagintcevo režisuotas filmas. Po to pelnė ir daugiau apdovanojimų, o šis pirmas buvo šiek tiek netikėtas, nes buvo laikoma, kad jis Rusijoje pelnė “Nežiūrimiausio” filmo apdovanojimą.

Jau pasikartosiu, kad daug kas Zviagincevą lygina su Tarkovskiu, kai kas nesutinka su tuo. Aš sakyčiau, kad šiek tiek panašus, nors ir kitoks.

Siužeto nepasakosiu, pilnas Internetas jų (pas du brolius po daugiau kaip 10 metų sugrįžta nematytas negirdėtas tėvas, kad vaikai net išsitraukia seną nuotrauką pažiūrėti-palyginti). Begalinė motinos meilė ir rūpestis ir visai kitoks Tėvas. Pusdievis. Pavadinimas primena Biblijos siužetą – sūnaus palaidūno sugrįžimą. Tik čia viskas atvirkščiai. Ne tik, kad tai Tėvo sugrįžimas. Ir ar apskritai filmas pavadintas būtent Tėvo sugrįžimu?

Į filmą galima žiūrėti keliais aspektais. Matyti daug simbolių: 7 dienos, Babelio bokštas, pusdievis (Dievas?) Tėvas, pranašas, kuris staiga atsiradęs ir staiga dingęs pakeitė pasaulį, kelionė, broliai – dvi pusės vieno asmens, Dievo poreikis, ilgesys, jo mums nesuprantami auklėjimo poelgiai, tikslai, meilė ir t.t.

Bet mane labiau sukrėtė paprastesnis aspektas. Žemiškas. Tėvo autoritetas, Tėvo noras išauklėti savo sūnus stipriais vyrais, kurie galėtų pastovėti už save, kurie būtų vyrai ir spręstų visas gyvenimo problemas patys. Juk mamytės ar tėvelio kada nors nebeliks. Patiems reiks gyventi, reiks išgyventi, auklėti savo vaikus, uždirbti (ar sužvejoti, sumedžioti, užauginti) maistui. Tėvo nebuvo daugiau kaip 10 metų. Šiame filme jo nebuvo fiziškai, bet juk gali būti, kad fiziškai tėvas yra, bet dėl kažkokių priežasčių neatlieka Tėvo funkcijų. Mama (moteris) pagal prigimtį yra, ta kuri moko meilės, švelnumo. Tokie šie vaikai ir auga, neturėdami tėvo. Pirma scena, kai vienas iš brolių bijo nušokti nuo bokšto. Mamytė švelni, apglobia šiluma ir meile. Tačiau tai neruošia žiauriam gyvenimui. Sugrįžęs Tėvas drąstiškai imasi ruošti vaikus gyvenimo kelionei. Matyt jaučia, kad jam nebedaug laiko liko, todėl metodai pakankamai žiaurūs. Ir man nepriimtini. Gal tai tik hiperbolė. O gal tai staigumas, kad staiga atsiradęs pradeda keisti vien mamos auklėjimą ir, kad to laiko nebėra, todėl viskas taip drąstiškai.

Pora savaičių galvojau apie šį filmą. Vaikščiojau ir vis neiškrito iš galvos. Ar mano Tėvas pakankamai paruošė mane būti vyru? Ar aš pakankamai ruošiu savo sūnų būti vyru? Bet kokiu atveju, tai praplėtė ir mano supratimą apie buvimą vyru, Tėvu.

Mamos ir Tėvo vaidmuo šeimoje. Nevisai aiški genetinė meilė.

Dar galima šį filmą žiūrėti kaip šiuolaikinę šeimos dramą, bet man ši linija atrodo pati lėkščiausia, tiksliau žinant Zviagincevą, tai tik išorinė linija, vaizdelis nesigilinantiems.

Na, nekoks aš aprašinėtojas, todėl tiesiog rekomenduoju – žiūrėkite ir net ne vieną kartą. Nes simbolių labai daug, minčių labai daug, pajauskite malonumą.

Užburiantis filmas. 10/10. Galima įsirašyti į geriausių filmų sąrašiuką.

Advertisements