Tags

, , , ,


Beveik prieš keturis mėnesius pažiūrėjau pirmą Tarkovsio filmą. Na, neskaitant Soliaris, kurį žiūrėjau vaikystėje ir žiūrėjau vaikiškomis akimis (reiks pažiūrėti naujai – subrendusiom akimis). Taigi pirmas mano Tarkovskio filmas buvo Offret Sacrifacatio / The Sacrifice / Жертвоприношение / Aukojimas. Ir apie jį nelabai kaip atsiliepiau. Šiaip iki šiol man tas filmas keistas, gal neteisingai pradėjau žiūrėti Tarkovskį – nuo pabaigos, nuo paskutinio jo filmo, kuris turėtų būti kaip ir kulminacinis filmas visos jo kūrybos. Bet vat vaikščiojau vaikščiojau ir vis galvojau apie jį. Kiti filmai greitai pasimiršta, o šis vis iškila iš atminties, na, pagalvojau, kad reikia prisiversti ir pažiūrėti dar vieną Tarkovskio filmą. Gal šį kartą labiau pasiseks. “Andrey Rubliov” pabijojau žiūrėti, manau, kad dar jam nesubrendęs, t.y. per mažai pažįstu Tarkovskį, Soliarį pabijojau žiūrėti, nes dar iš vaikystės pamenu kaip žiauriai lėtą ir nuobodų. O Stalkeris – kaip ir fantastinis, tai galvoju, jei ką bent fantastika man patinka.

Ir nustebau. Vau. Kaip aš nemačiau šio filmo? 1979 metų gamybos. Kaip sovietų laikais Tarkovskis sugebėjo išleisti šį filmą? Kažkas nerealaus.

Pradideda nespalvotai, po to oba, žiūriu, kad spalvotai. Ką 1979 metais pas Sovietus jau buvo technologija spalvotam vaizdui? Nespalvotas – tai kaip mūsų realus niūrus niekam tikęs gyvenimas, spalvoti vaizdai prasideda kai patenka į Zoną, į siekiamybę, svajonę, arčiau Dievo. Nors ir tenai, per sapnus, vis sugrįžtama į nespalvotą realų, baisų gyvenimą.

Stalkeris (Vedlys, Mokytojas, Dvasia) veda žmones į paslaptingą Zoną (ar tai meteoritas ten nukrito ar dar kažkas), kurioje yra kambarys, kuriame išpildomi visi žmogaus norai, bet ne tie paviršutiniški, o tie patys tikriausi, patys giliausi. Veda rašytoją (Kūnas) ir profesorių (Protas) į Zoną, kad jie taptų laimingi, išsipildytų jų norai. Trejybė. Racionalus, kūrybinis ir transendentinis pasaulio pažinimas.

Nors filmas pastatytas pagal brolių Strugackių fantastinę apysaką «Пикник на обочине», bet kiek vėliau skaičiau Internete, tai Tarkovskis visai pakeitė apysakos pagrindinę mintį ir todėl tai galima laikyti apskritai atskirais kūriniais. Na, net filmavo du kartus. Nufilmavo, tada riškinant juostą kažkas susigadino ir filmavo iš naujo ir tada pereikalavo, kad Strugackiai ir scenarijų perrašytų. Ir jei neklystu ir operatorių pakeitė.

Pats Tarkovsky apie filmą:

«Мне Важно установить в этом фильме то специфически человеческое, что кристаллизуется в душе каждого и составляет его ценность. Ведь при всем том, что внешне герои, казалось бы, терпят фиаско, на самом деле каждый из них обретает нечто неоценимо более важное: веру, ощущение в себе самого главного. Это главное живет в каждом человеке.»

Beje, kažkada Tarkovsky paklausė, o ką šiame filme simbolizuoja šuo. Tarkovsky pažiūrėjo į tą kas paklausė ir jį pažinodamas atsakė: Šuo šiame filme simbolizuoją šunį.

Tarkovsky nemėgo, kai kas sakydavo, kad filme daug simbolių, jis tai mieliau vadino metaforomis.

Ai, žodžiu, reikia žiūrėti. O dar radau labai gerą forumą apie Tarkovsky filmus. Labai įdomu paskaitinėti po filmo peržiūros. T.y. išsisaugau nuorodą, kad kai kitus pažiūrėsiu – paskaitinėčiau. Dar įkeliu rastas Internete kelias įdomesnes nuotraukas.

Nesenstantis šedevras. 30 metų praėjo. Ir visai ne fantastinis, o, sakyčiau, religinis, na, jei nenorit, kad būtų religinis, tai tiesiog apie žmogaus gyvenimo prasmę.

Nuotraukas kelis kert peržiūrėjau. Vau. Nerealu. Kokia nuotaika. Kokie jausmai.

Dabar galima man ir kitus Tarkovskio filmus žiūrėti ir gal galų gale kitaip atsiliepsiu ir apie Offret.

Advertisements