Tags

, , , , ,


Kino pavasaris? Na, taip, taip, taip. Man vis dar kino pavasaris. Ir apskritai man širdyje pavasaris, ypač kai išeini į gatvę, kur tiek gražių merginų. Ui, vėl nukrypau nuo temos. Taigi. Vis dar žiūriu filmus iš Kino pavasario, kurių aprašymai mane sudomino. Labai retai randu laiko ką pažiūrėti. Vieną kartą Anatolijoje.

Apskritai kodėl sugalvojau šį filmą pažiūrėti? Nes aprašymas nelebai koks: vyksta nusikaltimo tyrimas, naktį vyksta ieškoti nusikaltimo vietos, nereikšmingi pokalbiai, o vėliau smulkios detalės atskleidžia tikrąją istoriją. Lyg tai būtų eilinė kriminalinė drama. Tai, kas mane sugundė pažiūrėti šį filmą? Pamačiau šalis: Turkija bei Bosnija ir Hercegovina. O. Man egzotika. Abiejose šalyse esu buvęs. Bet filmų nesu matęs. Nors bendrai bosniškų esu matęs. Visai egzotiški buvo, visai patiko. Tik vėliau pastebėjau, kad šis filmas turi ir daug apdovanojumų, tarkim Kanų žiuri pagrindinį prizą kaip Geriausias filmas.

Pradėjau žiūrėti ir mane užburė. Ta kriminalinė gija visai nereikšminga, tik suteikia bent kažkokio veiksmo. Ta kelionė, po tuos kraštus, man tikriausiai priminė mano keliones, suėmė tokia nostalgija, sentimentai. Tie pokalbiai, tas turkiškas charakteris. Toks artimas, nors toks skirtingas nuo mūsų. Pusė filmo vyko tos vietos paieška. Nors ir lyg veiksmas vyksta labai lėtai, bet tai man buvo pati maloniausia filmo pusė. Gal, kad žiūrėjau po sunkios darbo dienos. Pala, juk žiūrėjau sekmadienį. Ai, nu po sunkios darbo savaitės, nors šiaip tiksliau po sunkaus savaitgalio su žmona, taip gera buvo pailsėti. Taip romantiška – naktis kažkur Turkijoje. Kelis kartus pagavau save, kad žiūriu kaip dokumentinį filmą. Tas filmo lėtumas, tie beveik bereikšmiai pokalbiai, suteikia tokį įspūdį, kad niekaip negali patikėti, jog tai vaidybinis filmas.

Naktį neranda tos vietos, tai nutaria praleisti pas kažkokio kaimelio merą (na, kažkas panašaus). Čia ir vėl turkiškas svetingumas, bei turkiškas gudrumas. Taip miela žiūrėti.

Scena su šeimininko dukra, tokia graži, tokia paprasta, lyg ir paprastai, senoviškai be jokių spec. efektų padaryta, bet man ji tokia efektinga. Dukros veidas, akys – meilės, atleidimo, vilties simbolis. Be galo gražu.

Tačiau nuo šios scenos filme prasideda įtampa. Prasideda laukimas, kad kažkas atsitiks. Lyg sugrįžimas į realų gyvenimą.

Išaušta rytas, įtampa dar labiau išauga. Į filmo pabaigą prasideda vaizdai iš morgo, kurie jau ne tokie viliojantys. Gyvenimo realybė?

Jei reiktų pasakyti, apie ką šis filmas, kokia jo idėja, mintis, prasmė, net nežinočiau. Bet man patiko. Kažkas jame tokio. Gal ne veltui Kino pavasaryje dalyvavo Meistrų programoje.

CSI.Turkija – kažkur mačiau internete taip apie šį filmą atsiliepė 🙂 Kažkaip visai tinkamas pajuokavimas.

Beje, nors ir sunku, nes labai greitai kalba ir daug teksto, bet manau būtina jį žiūrėti ne įgarsintą, o su subtitrais (tiems kas nemoka turkiškai :), na, kaip aš) .

Advertisements