Tags

, , , , ,


Net nežinau kaip anksčiau nežinojau tokio faino dalyko kaip Vilniaus tarptautinis kino pavasaris. Tiksliau buvau girdėjęs, bet niekada neidavau. Pirmiausiai galvojau, kad ten niekam tikę filmai (veiksmo veiksmo norėdavosi), o antra ten tų filmų šimtais, o kaip išsirinkti į kurį eiti. Į visus nenueisi gi. O gaila. Dabar lengviau. Radau, kas rekomenduoja – Krikščioniškas kino kulbas. Šių metų rekomendacijas galima rasti čia.  Beje, yra ir antirekomendacijų. Aišku, pasidomėjau apie ką yra antirekomendacijos – apie eutanaziją ir gėjus. Na, teisingai, juk tai krikščioniškas kino klubas. Bandžiau nueiti į “Pavojingas metodas” (“Dar vieneri metai” jau mačiau, fainas), pasiploviau keliom minutėm anksčiau iš darbo, nuvažiavau, ups, nėra bilietų tai dienai. Nežinau ar ištaikysiu kitą dieną. Na, bet tada pasirinkau kitą (kitą dieną) filmą Marta Marsė Mei Marlena / Martha Marcy May Marlene. Šį kartą buvau gudresnis ir bilietą nusipirkau Internetu (viskas, dabar jei tik įmanoma viską pirksiu Internetu). Pasiploviau vėl šiek tiek anksčiau iš darbo ir spėjau (kas sako, kad Vilniuje su viešu transportu blogai).

Taigi apie patį filmą. Pradžia. Pradžia šiek tiek netikėta, nes pripratęs prie Holivudinių filmų su spec. efektais, o čia tokia paprasta pradžia, paprastas garsas, man priminė senus gerus filmus, kai viską lemia scenarijus ir vaidyba, operatoriaus darbas ir režisūra. Bet vėliau taip įsitraukiau į žiūrėjimą, kad net negaliu pasakyti ar toliau nebuvo kokių spec. efektų. Tikriausiai nebuvo, bent jau neturėjo būti. Taigi ir be spec. efektų galima sukurti įtraukiantį filmą. Trumpą scenarijų paskaitysit oficialiame aprašyme, o aš tik savo įspūdžius parašysiu.

Veiksmo supinimas tarp dabarties ir prisiminimų. Vienu metu susipainiojau, kur prisiminimai, kur dabartis. Piktelėjau ant režisieriaus. Tačiau vaikščiojimas į Krikščionišką kino klubą davė savo, aptarimai diskusijos – pagalvojau, o kodėl taip supinta viskas. Atsakymą pats režisierius pateikia, kai Marta paklausia savo sesers, ar jai nebūna taip, kad ji susipainiotų kur sapnas, o kur prisiminimai. Tada suvokiau, kad taip režisiuerius genialiai atskleidžia visą sektų baisumą, kai žmogus atsidurira ties išprotėjimo riba. Ir dar paskutinė scena, vėl piktelėjau, kad be pabaigos, bet tik grįžęs namo suvokiau, kad ta pabaiga režisierius kažką norėjo parodyti ir tikrai, vėl genialiai paprastai parodo Martos baimes – sektos persekiojimo. Ir jau nebeaišku, ar tai tikras persekiojimas, ar įsivaizduojamas. Juk tas ir svarbiausia, kad ir Marta nebesuvokia, ar tai viskas vyksta tikrai, ar netikrai. Filmas su konkrečia pabaiga, tik šiek tiek pagalvoti reikia.

Įdomu buvo stebėti ir pačių sektų darbą. Mane visada domino sektos. Įtraukimas į sektas. Įdomu kaip iš pažiūros po teigiamais dalykais yra paslepiami neigiami. Marta sektoje išbuvo tik 2 metus. Tik 2 metus. Ir šitaip apvertė jos mąstyseną. Būtent, kad ji pati pradėjo galvoti kitaip. Nors ir suvokia tos sektos melagingumą, apgavystes ir pavojų tiek sau tiek visuomenei. Tačiau jos idėjomis vis tiek yra persmelkta iki pasąmonės gelmių. Pvz. Mirtis yra meilė (sugalvok gi man taip).

Filmas su žyma N16, nes vietomis rodo nuogybes, beje, graži ta aktorė 🙂 Ypač nuoga. O šiaip tokia šiek tiek šokiruojanti tikrovė.

Scenų neaprašinėsiu (maudymasis, sesers mylėjimasis, pokalbiai prie stalo), nebus įdomu žiūrėti.

Taigi, nors išėjau iš kino teatro šiek tiek nusivilęs filmo pabaiga, tačiau, kai apmąsčiau, tai supratau, kad čia mano problema, jog aš ne iš karto supratau pabaigos esmę. Kiek girdėjosi iš balsų kino teatre, tai dauguma nesuprato pabaigos. O tereikia pagalvoti šiek tiek.

Ai, beje salėje buvo daug laisvų vietų, taip kad galite dar spėti pamatyti ir jūs.

Advertisements